Lietuvos periodinė spauda neturi pinigų samdyti gerų literatūros kritikų ar knygų apžvalgininkų tekstams rašyti, o atskiro literatūros kritikos leidinio nėra, todėl kritikai kalbasi tik vieni su kitais, nepasiekdami platesnės skaitytojų auditorijos. Tai konstatuota Vilniaus knygų mugėje surengtoje diskusijoje apie literatūros kritikos padėtį spaudoje.
Visą dvidešimtąjį amžių literatūros kritiką persekiojo nevisavertiškumo kompleksas ‒ nepripažinta kaip filosofijos šaka, literatūros kritika stengėsi tapti mokslu, jo metodikas stengtasi pritaikyti lietuvių literatūrai, padarant iš mūsų autorių knygų monstrus, diskusijoje teigė rašytojas, politikos ir kultūros apžvalgininkas Valdemaras Kukulas.
Pasak jo, dabartinė mūsų visuomenė yra išsigimusi, nes jau penkerius metus pasaulis kalba apie kapitalizmo krizę ir nusisuka nuo laisvosios rinkos kaip gėrybės, o pas mus dešimti metai laisvoji rinka vis labiau dievinama.
„Todėl jokios galerijos, jokie archyvai nebeperka dailininkų paveikslų, todėl mūsų dailės istorija nebeturės ko po dešimties metų pakabinti Nacionalinėje galerijoje. O kas dedasi su knygų leidybos finansavimu? Niekas nebesvajoja gauti du tūkstančius už išleistą knygą, svajoja, kad tik nereikėtų pačiam primokėti. Kritiko darbas irgi yra toks pat.
Kad ir kaip amoralu ir nešvanku šiandien girtis, galiu pasigirti, kad esu iš tų žmonių, kurie gyvena literatūroje ir literatūra, iš esmės nemoku nieko kita, ir mano diena prasideda skaitymu, juo ir baigiasi, pertraukiama rašymo. Aš sutinku, kad kritiko darbas turėtų būti atlyginamas, ne tik rašančio, bet ir konsultuojančio, komisijose dalyvaujančio kritiko, pats skaitymas turėtų būti atlyginamas kaip profesija, darbas“, ‒ neabejoja V. Kukulas.
„Kodėl šnekam, kad neturim literatūros kritikų? Mano galva, iš bėdos atsirastų pasišventėlių, kurie galėtų užpildyti literatūrinę erdvę, jeigu literatūros kritika taip genetiškai nebūtų susijusi su pačia literatūra. Įsivaizduokite, kad šiandieninis literatūros kritikas nebeinterpretuoja Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ ar Broniaus Radzevičiaus „Priešaušrio vieškelių“ ‒ jis interpretuoja tai, ką šiandieninis rašytojas pateikia šiandien, nes recenzija laikoma recenzija, jeigu ji pasirodo praėjus ne daugiau negu dvejiem metams nuo knygos pasirodymo. Jeigu žiūrėsim didžiosios literatūros kriterijais, mūsų literatūra yra neįmanomai susmulkėjusi, subuitėjusi, net ir geriausios romanistės moterys, įvardijamos kaip geriausios, mano galva, yra neįmanomo buitinio akiračio. Tai ir kritikas, jeigu jis operuos universaliais estetiniais kriterijais, jis kalbės ne apie tą pačią knygą, apie kurią rašo. Jis turi operuoti tais duomenimis, kuriuos diktuoja pati literatūra.
Su poezija yra šiek tiek geriau, nes poezijos kosmosas dar yra išlikęs pakankamai universalus ir dvasiniais, ir metafiziniais požiūriais, juolab poezija yra įvairi, gali atsiriboti nuo buitinės poezijos. Cituojant Vytauto Kubiliaus seną apibūdinimą, kad literatūros kritika yra pačios literatūros savimonė, tai šitą apibrėžtį dabartinė mūsų kritika atitinka. Tokia literatūra tiktai tokios savimonės ir tenusipelno. Kas kita, kad aš prieš dvidešimt metų tikėjausi, jog būtent literatūros kritika patemps pačią literatūrą, skatins, stimuliuos. Vienu akimoju nubraukę marksistinės literatūros kritiką ir teoriją, atsidūrėme absoliučiame kritikos vakuume. (...) Bet tada mūsų literatūrinės savimonės erdvę užpildė tokio universalaus mąstymo žmonių, kaip Julius Greimas, Vytautas Kavolis, Vincas Trumpa, Aleksandras Štromas, tekstai, kurie sintetino literatūrinę pagavą, estetinį skonį, filosofinį mąstymą. Kitaip tariant, literatūros ir istorijos suvokimui buvo taikoma istorinė filosofinė perfokorta“, ‒ teigia V. Kukulas.
Jo įsitikinimu, dabar literatūros kritikai turėtų daugiau angažuotis filosofijai, filosofiniam mąstymui, tada ir apie literatūros kritiką galėtume kalbėti kaip apie atskirą savarankišką literatūrinio gyvenimo lauką.
Daugelis vertintojų pastebi, kad šiais laikais nebelieka laiko skaitymo malonumui, skaitytojai tik „praryja“ literatūrinius tekstus, o literatūros kritika yra nuobodi arba paviršutiniška.
Pasak V. Kukulo, visi šiuolaikiniai romanai rašomi tarsi greitam vartojimui, skaitymui. „Per paskutinį dešimtmetį aš nežinau romano, kuris būtų parašytas taip, kaip buvo parašytas „Altorių šešėly“ arba „Priešaušrio vieškeliai“. Visi romanai parašomi ir rašomi greitam vartojimui. Literatūros kritika vien dėl to, kad yra nuobodi, ji negali būti skirta greitam vartojimui, bet jeigu literatūros kritikas turėtų laisvas rankas, daug laiko ir platesnį akiratį, jis galėtų apžvelgti kūrinį keletu požiūrių, pateikti keletą skaitymo variantų. Kritika ne tik įvertintų kūrinį, bet ir priverstų apie tą kūrinį mąstyti, skaitytojas taptų aktyviu. Dabar pats kritikas nėra aktyvus skaitytojas, tai kaip jis gali skatinti kitus?“, ‒ retoriškai klausia V. Kukulas
Literatūros kritikai, tyrinėtojai sako ypač pasigendą ne reklaminių anonsų, bet kritinių užsienio autorių verstinių knygų apžvalgų, todėl kelia idėją leisti atskirą aukšto lygio literatūros kritikos leidinį, kuriame būtų publikuojami įvairaus skonio žmonėms patrauklūs kritikų tekstai, ugdantys ne knygų pirkėją ir vartotoją, bet mąstantį, sugebantį atsirinkti ir vertinti skaitytoją.
