Elvyra Žvirblienė
– Beveik 30 metų nugyvenote su vyru skulptoriumi Arūnu Sakalausku. Griaunate visus stereotipus apie dviejų menininkų nepastovumą, jų santykių trapumą.
– Turiu nuostabų vyrą. Manau, kad tai žmogus, kuris tiesiog harmonizuoja pasaulį savo gerumu, tolerancija. O tai, kad abu esame menininkai, mūsų tarpusavio santykius tik sutvirtino. Koks vyras, dirbantis nuo aštuonių iki penkių, taikstytųsi su žmona, kurios vis nėra vakarais ir kuri nuolat važinėja su projektais po visą Lietuvą?
O mano vyras supranta, nes jam tiek pat svarbus jo darbas, kiek ir man. Dėl to jis nevaržė manęs ir nepriekaištavo, kai 20 metų neparvažiuodavau savaičių savaitėmis į namus, nes dirbau Kauno dramos teatre.
Susitaikiau su tuo, kad tomis dienomis, kai esu laisva, nebūtinai mano vyras bus laisvas. Kad ir sekmadienį kartais visą dieną praleidžiu viena, o vakare, kai pagaminu vakarienę, sulaukiu vyro skambučio ir išgirstu, jog saulė dar nenusileido, tad jis dar padirbės.
Aišku, kai buvome jaunesni, turėjome to egoizmo, kaip ir visi menininkai, bandėme kiekvienas savo erdvę atsikovoti. Abu esame gimę Drakono metais. Sakoma, kad du drakonai – jau fejerverkas.
Gal kartais taip ir būna, bet vis viena turi sau atsakyti, kas svarbiau – tavo kaprizas ar tas, kuris šalia. Jeigu svarbu tas žmogus, jei nori su juo keliauti kartu, turi rasti kompromisą. Laikas mus išmokė draugauti, atjausti, suprasti, kad sunku gali būti ne tik tau, bet ir esančiajam šalia.
Į filmavimus – lyg ant sparnų
– Kaip visur spėjate? Kameriniai projektai, vaidmuo televizijos seriale „Pavogta laimė“, darbas Klaipėdos universitete.
– Ne apie laiko stoką norisi kalbėti, o džiaugtis, kad visa tai turiu. Ta meilė, kurią klausytojams pradėjau dalyti beveik prieš 30 metų, šiandien grįžta. Esu kviečiama, laukiama bibliotekose, muziejuose, festivaliuose.
„Gal turite, aktore, parengusi naują programą? Norime ko nors gražaus“, – tokių skambučių sulaukiu iš savo ištikimų klausytojų. Tai skatina, provokuoja naujoms programoms ir kūrybai.
Labai nudžiugau, kai mane pakvietė filmuotis televizijos kuriamame seriale. Buvau tokia laiminga, kad praėjusį sezoną vos ne ant sparnų skriste skrisdavau į filmavimus.
Turiu pripažinti, kad buvau pasiilgusi vaidybos. O ir gavau visko su kaupu – puiki komanda, puikūs aktoriai. Dirbome su didžiule meile ir įkvėpimu. Serialų dramaturgijos gal ir negali pakeisti, bet kai visi dalyvaujantys kūrybos procese taip užsidegę, tai kartais įlysdavome į tokias gelmes, kur mums net ir nepriklausytų lįsti.
Teatras nepamiršo
– O teatras jūsų neprisimena, nekviečia?
– Klaipėdos dramos teatras pasikvietė šiam sezonui puikia Latvijos režisierę Marą Kimelę, kuri statys pjesę „Lūšies valanda“. Aš irgi esu pakviesta vaidinti. Jau pradėjome ir repetuoti.
Tai dramatiška pjesė aktualia šių dienų tema apie toleranciją šalia esančiam žmogui, kurio dėl per didelio savo ego dažnai nė nematome. Šiandienos tikrovė – esu tik aš, kito nėra. Dėl to šeimoje kyla konfliktų, nesusipratimų, dėl to nutrūksta dviejų žmonių ryšys. Šioje pjesėje vaidinsiu pastorę.
Misija – priminti
– Neseniai grįžote iš misijos Kambodžoje. Kas labiausiai išliko atmintyje?
– Gyvenu aktyvų gyvenimą čia, Lietuvoje: renginiai, koncertai, studentai, gražus ruduo. Tiesa, iki šiol prisimenu tą jausmą, kai grįžusi išlipau Lietuvoje iš lėktuvo.
Pirma mintis: „Kaip gera, kokia esu laiminga ir kaip mums visiems reikia džiaugtis, kad gimėme Lietuvoje.“ kad ir kokia sudėtinga pas būtų padėtis, bet nuo mažų dienų kažkas rūpinasi kiekvienu gimusiu vaiku. Net jei jis gimsta asocialioje šeimoje, net jei tą vaiką palieka motina, prie jo vis viena pasilenkia valstybės tarnautojos. Ten viso to nėra.
Labai noriu tikėti, kad mūsų misija bent kiek padės pagerinti tų vaikų ir jų motinų nepavydėtiną padėtį.
– Šešerius metus esate UNICEF Geros valios ambasadorė. Sakykite, kaip Lietuvoje žmonės priima kvietimą padėti skurstančiai pasaulio daliai?
– Prieš šešerius metus buvo didelis nusistatymas: „Kam reikia? Pirma susitvarkykime savo kiemą, iš savų bėdų išbriskime.“ Taip kalbėjo dauguma tų, kuriems nešiau gerąją žinią.
Panašiai mąstančių yra ir dabar. Ir vėl tenka grįžti prie tos minties, kad matome tik savas bėdas, bet tokia ir yra mano misija važiuojant per Lietuvą su savo projektais – priminti apie tuos, kuriems reikia mūsų paramos, nešti žinią.
Jeigu ne kiekvienas gali padėti, tai bent pasidžiaukime, kad yra tokių, kurie tai daro, paremia, supranta, atjaučia.
