Praėjusį sekmadienį Lietuvos dviratininkas Vytautas Kaupas, vyresnysis Gedimino Kaupo brolis, atstovaujantis Liuksemburgo kontinentinei komandai „Differdange“, iškovojo pirmąją asmeninę pergalę šių metų sezone. Kiek svarbus šis laimėjimas 28-erių metų dviratininkui, domėjosi portalas „Balsas.lt“.
– Vytautai, žinia apie tavo pergalę Prancūzijoje greitai pasiekė Lietuvą ir šventinį (šv. Velykų) sekmadienį buvo išplatinta pagrindiniuose Lietuvos naujienų portaluose, bet nei vienas iš jų neužsiminė apie tai, kad tą patį savaitgalį (balandžio 1 d.) tu šventei... savo gimtadienį!
– Teisybė, gimtadienį sutikau kelyje. Tą savaitgalį mūsų komandos laukė net dvejos varžybos, vienose iš kurių komanda man įteikė tokią gimtadienio dovaną – pergalę lenktynėse.
– „Balso“ redakcijai ir skaitytojams, sveikinantiems tave su gimtadieniu ir su pergale, įdomu, kokios tai buvo lenktynės?
– Tai buvo grupinės lenktynės ratais, pavadinimu „GP Nogent“ („Grand Prix de la Ville de Nogent-sur-Oise“, šiemet surengtos 66-tą kartą,– „Balsas.lt“). Jose dalyvavo 17 komandų, iš kurių buvo 7 kontinentinės ir 10 mėgėjų komandų.
– Kaip trumpai apibūdintum lenktynių atmosferą?
– Lenktynės nebuvo labai jau lengvos. Distancijos ilgis – 178,8 km. Pačioje pradžioje entuziazmo turėjau nedaug, nes kūną kaustė šaltis, o lietus liovėsi tik įpusėjus lenktynėms.
– Nemačiusiems sporto varžybų, gana iškalbingi būna statistiniai duomenys: lenktynėse startavo 121, finišavo 64, pasitraukė 54 dalyviai. Papasakok, kaip vyko lenktynės?
– Sulig kiekvienu ratu nuo pagrindinės grupės pabėgdavo būrelis bėglių, atitrūkusių nuo šoninio vėjo.
Nuvažiavus maždaug 2/3 kelio, pagrindinę grupę sudarė apie 70 dviratininkų, iš kurių trys išsiveržė į priekį.
Likus 20-25 km iki finišo, mūsų komandos treneris davė nurodymą pagauti pabėgėlius. Į mūsų gaudynes įsijungė dar viena komanda ir po 10 km du bėgliai iš trijų buvo „supakuoti“, o dar po 5 km – ir trečiasis bėglys.
Gaudynių įkarštyje prasimušiau į 16-kos dviratininkų grupelę, važiavusią trečiojo bėglio įkandin. O likus maždaug 5 km iki finišo, prasidėjo atakos.
– Ar tuomet ir „pasinaudojai aplinkybėmis“, kaip sakei prancūzų portalui [directvelo.com], kuris pirmasis paskelbė šių lenktynių rezultatus?
– Tikrai taip. Prasidėjus atakoms, aš tykojau tinkamo momento, kurio ilgai laukti neteko. Likus tik 2 km iki finišo, iš mūsų grupės ištrūko du rusų dviratininkai (Aleksandras Mironovas („Itera-Katusha“) ir Dimitrijus Samokvalovas („Blois CAC 41“),– „Balsas.lt“), prie kurių aš ir prisišvartavau.
Finišo tiesiojoje buvau užėmęs trečią poziciją, kuri man buvo labai palanki. Aš mačiau, kokius veiksmus atlieka priešais mane važiuojantys dviratininkai ir ką daro likusieji už manęs.
Likus maždaug 300 m, jaučiausi galįs aplenkti savo priešininkus ir pradėjau finišuoti.
– Ir kokios emocijos užplūdo kirtus finišo liniją?
– Buvau ir tebesu be galo patenkintas iškovota pergale! Labai džiaugiuosi savo komandos draugų darbu. Nesitikėjau, kad komanda bus tokia vieninga ir paslaugi man, naujokui. Paprastai komanda dirba dėl vieno ar kelių lyderių, dėl ko kartais lieka mažai galimybių patiems gerai pasirodyti.
– Na, ledai jau pralaužti, todėl linkime tau kuo daugiau tų „galimybių“ ir, aišku, pergalių!
– Ačiū!
