„Vertinu gyvenimą, nes tai yra viskas, ką turiu. Esu laiminga, kai kiti aplinkui yra laimingi. Savo kūryba noriu pasakyti tai, kas man svarbu“, – taip trumpai save pristato rašytoja Vanda Juknaitė.
Kodėl rašote?
Gyvenimas privertė. Niekada nenorėjau ir net nepagalvojau apie galimybę rašyti, bet gyvenimas susiklostė taip, kad labai reikėjo su kažkuo pasikalbėti, o nebuvo su kuo… Taip viskas ir prasidėjo, o vėliau sustoti nebegalėjau.
Kada ir kaip rašote?
Pirmieji žodžiai išsiveržia didelio sukrėtimo metu. Taip gali gimti ne tik pirmieji žodžiai, bet ir keliasdešimt sakinių. Kai buvau jauna ir daug dirbau – nebuvo laiko rašymui. Reikėjo į darbą toli važinėti, vaikus auginti, namus tvarkyti, o laikai buvo kiti – automobilį ne kiekvienas turėjo, nepaskubinsi savo darbų bei kelionių pirmyn-atgal. Tuo metu savo tekstus išmokdavau mintinai. Po darbų juos užrašydavau.
Rašote apie moteris ir vaikus. Kodėl apie juos?
Man pačiai taip pat atrodo, kad apie juos rašau, bet E. Ališanka viename straipsnyje buvo parašęs, kad rašau apie kaimą. Tai ir pačiai darosi nebeaišku, apie ką rašau. Gal daugiausiai rašau apie tarpusavio ryšius ir tragišką vienatvę. Mane domina tai, kas sieja žmones vieną su kitu…
Rašytojas – žmogus, jautriau matantis pasaulį. Koks jis jūsų, rašytojos, akimis?
Taip, rašytojas pasaulį mato kitaip. Visiškai neseniai, aną savaitę, teko stebėti penktokų pamoką, kurioje buvo kalbama apie J. Tumo-Vaižganto tekstą „Aleksiukas gydo motutę“. Aš galvojau: toks senas kūrinys, tiek laiko praėjo, taip viskas pasikeitė, o vaikams vis dar įdomu. Po pamokos jų paklausiau, tai kuo Aleksiukas gydo motutę? „Savo meile“, -– atsakė man būrelis. Tokiose situacijose pamatai, kad nėra kitos visuomenės ir kitokio žmogaus. Atsidūrę egzistencinėse situacijose mes visi esame tie patys ir tokie patys – bijantys ir silpni, trokštantys užuojautos ir paramos. Bent jau padrąsinančio šypsnio.
Ar knygos keičia pasaulį?
Kai pagalvoju pati apie save, tai visko, ko gyvenime išmokstame, išmokstame iš kitų žmonių ir iš knygų. Knygos – didelis gyvenimo papildinys.
Ką pati skaitote šiuo metu?
Skaitysiu I. Putinaitės „Nenutrūkusi styga“. Visiškai neseniai skaičiau atsiminimų knygas „Balys Sruoga mūsų atsiminimuose“, „Balys Didysis“. Tos knygos man be galo įdomios. Negalėčiau nei skaityti, nei dėstyti to, kas man pačiai neįdomu.
Ko palinkėtumėte Salve.lt skaitytojams?
Kai pagalvoji, mūsų visuomenė taip lengvai leidžiasi apkvailinama. Man atrodo, kad jei jau turi galvą, tai ir galvok. Pagalvokite, ką darote, kodėl darote. Taip pat ir skaitymą derėtų apmąstyti šioje vartotojiškoje visuomenėje: ką skaitau, kodėl skaitau ir kiek tas mano skaitymas vertas.
Kalbino Inga Mėlinauskaitė
