Ar intelektualas – žmogus, sugebantis įžvelgti tikrąją daiktų esmę, pajausti ir suvokti reiškinių sąryšį, priežastis ir pasekmes, atpažinti subjektus kaip individualias platesnės objektyvios realybės dalis, ir taip pasiekti gilesnį sąmoningumą ir aukštesnį atsakomybės prieš mus supančią aplinką lygį – priklauso politikai?
Panašu, kad kuriamas toks įspūdis, jog politinę veiklą derėtų laikyti kiekvieno intelektualo pareiga. Bet tai yra netiesa. Politika apima tokias veikas ir specifinius reikalavimus, kurie yra būdingi bei reikšmingi tik jai pačiai. Kai kurie žmonės sugeba atsižvelgti į šiuos reikalavimus, kitiems tai padaryti yra žymiai sunkiau. Ir nesvarbu, ar tie žmonės yra intelektualai, ar ne.
Mano giliu įsitikinimu, pasauliui yra reikalingi – o šiuo metu kaip niekad anksčiau – apsišvietę, mąstantys politikai, kurie yra ryžtingi ir pakankamai plačios pasaulėžiūros, jog tiek laiko, tiek vietos atžvilgiu sugebėtų rūpintis dalykais, esančiais toliau jų asmeninių ir tiesioginių interesų. Mums reikia politikų, norinčių ir galinčių pakilti aukščiau asmeninių galios interesų arba interesų, kurie kyla iš konkrečios partijos ar net valstybės aspiracijų, tokių politikų, kurie veiktų, atsižvelgdami į fundamentalius šiandieninės žmonijos interesus – kitaip tariant, elgtųsi taip, kaip privalėtų elgtis kiekvienas iš mūsų, net jei dauguma ir nebesugeba to padaryti.
Dar niekada politikas nebuvo taip priklausomas nuo laikiškumo, nuo kintančios visuomenės nuomonės ar nuo žiniasklaidos. Niekada anksčiau politikų veikla nebuvo taip sąlygojama trumpalaikių ir siaurų tikslų. Dažnai atrodo, jog politiko gyvenimas yra suvaržytas ir apima tik tokią rutiną: gyvenimą nuo vakarinių televizijos naujienų iki kito rytmečio visuomenės apklausų, o tuomet iki vakare transliuojamų politinių televizijos programų. Nesu tikras, ar dabartinėje masinių informavimo priemonių įsigalėjimo epochoje gali iškilti tokie politikai, kaip Winstonas Churchillis, nesu tikras, ar tokioje terpėje jiems užtektų drąsos ir ryžto veikti. Tuo labai abejoju, nors išimčių visuomet gali būti.
Apibendrinant galima teigti štai ką: kuo mažiau mūsų dabartis vertina politikus, pasižyminčius ilgalaikiu mąstymu, tuo labiau tokie politikai tampa reikalingi, ir todėl intelektualai – bent jau tie, kurie atitinka mano pateiktą apibrėžimą – turėtų vis labiau įsitraukti į politinę veiklą. Be visų kitų, tokią poziciją privalo paremti ir tie, kurie patys savanoriškai į politiką niekada neitų, bet pritartų tokių politikų dalyvavimui joje, arba bent jau išpažintų tokius pačius vertybinius principus, kuriais yra grindžiami jų politiniai veiksmai.
Jau girdžiu prieštaravimus: juk politikai turi būti išrenkami, patys žmonės atsirenka politikus, kurie savo veiksmais geriausiai atitinka jų lūkesčius. Tad jei kas nori siekti politinės karjeros, jis visuomet turi atsižvelgti į visuomenėje vyraujančio mąstymo pobūdį, jis turi gerbti taip vadinamo „eilinio“ rinkėjo požiūrį. Tokiu atveju politikas - nori jis to, ar nenori – privalo tapti paprasčiausiu veidrodžiu. Ir tikrai nevalia prisiimti nepopuliarių tiesų skelbėjo vaidmens, nes tokių tiesų pripažinimas, nepaisant to, jog turėtų būti pirminis žmonijos interesas, didžiosios dalies elektorato niekada nebus palaikytas savo tiesioginiu interesu, maža to, gali būti įvardintas kaip tikriesiems elektorato interesams prieštaraujantis veiksmas.
Esu įsitikinęs, kad politikos tikslas neturėtų apimti tiesiog trumpalaikių visuomenės norų patenkinimo. Politikas turi siekti, jog žmonės patikėtų jo idėjomis, net jei jos ir neatrodo populiarios. Politika turi apimti politiko pastangas įtikinti rinkėjus, jog politikas kai kuriuos dalykus atpažįsta ir suvokia geriau nei jie, ir būtent dėl šios priežasties jie ir turintys atiduoti savo balsą už jį. Tokiu atveju žmonės kai kurias kompetencijas deleguoja politikui – deleguoja klausimus, kurių dėl tam tikrų priežasčių žmonės negali tinkamai išspręsti arba tiesiog nenori jų spręsti, bet kurių sprendimas vis vien turi būti atliktas, pirmiausia, dėl pačių žmonių gerovės.
Be abejo, siekdami pavergti masių visuomenės nuomonę ir įgyti eilinių žmonių prielankumą, tokį patį argumentą nekartą panaudojo ir daugelis potencialių tironų ar politinių fanatikų. Juk tą patį kažkada padarė ir komunistai, apsiskelbę vienintele apšviesta ir išmintinga visuomenės klase ir dėl to prisiskyrę sau teisę savavališkai visus valdyti.
Tikrasis politikos menas yra sugebėjimas laimėti žmonių paramą vardan gerų tikslų, net jei tokių tikslų siekimas gali prieštarauti trumpalaikiams ir momentiniams visuomenės interesams. Tai turi nutikti, neužkertant galimybių nuolatos patikrinti, ar politiko skelbiami tikslai iš tiesų atitinka gerus ketinimus, tokiu būdu užtikrinant, jog politiku pasitikintys piliečiai niekuomet netaps suvedžioti melo ir netarnaus pražūtingoms, apie šviesesnį gyvenimą meluojančioms vizijoms.
Reikia pripažinti, kad yra ir tokių intelektualų, kurie turi specifinį sugebėjimą savo veiksmais daryti būtent tokį blogį. Šie savo išmintį iškelia virš visų kitų, o pačius save iškelia aukščiau kitų žmonių. Savo piliečiams tokie politikai visuomet skelbs apie savo idėjų išskirtinumą, o galimą visuomenės nepritarimą savo išmintingiems projektams aiškins eilinių žmonių nesupratingumu ir kvailumu – neva piliečiai tiesiog dar nesugebėjo pakilti iki tokių mąstymo aukštumų, jog sugebėtų suprasti ir įvertinti vykdomą politiką. Vien pažvelgdami į XX amžiaus žmonijos patirtį, galime suprasti, koks pavojingas gali būti tokių intelektualų, ar veikiau kvazi-intelektualų, mąstymas ir veikimas. Tik prisiminkime, kiek diktatoriškų ir žiaurių moderniųjų režimų buvo suprojektuota, remiantis intelektualų idėjomis.
Geras politikas turi sugebėti paaiškinti, nebandydamas suvedžioti; jis turi nuoširdžiai siekti tikrosios tiesos pažinimo, nepretenduodamas į tokios tiesos valdymą; jis turi skatinti žmones vystyti ir skleisti savo geruosius gebėjimus; sugebėdamas netapti viršesniu už juos, padėti jiems suvokti ir įsisąmoninti vertybes ir interesus, kurie peržengia trumpalaikiškus asmeninius interesus. Toks politikas turi nenuolaidžiauti viešosios nuomonės ar žiniasklaidos diktatui, bet turi nekliudyti, jog jo veiksmai būti vertinami akylu ir kritišku žvilgsniu.
Tokioje politinėje aplinkoje intelektualas gali veikti vienu iš dviejų galimų būdų. Jie gali – visiškai nelaikydami to gėdinga ir žeminančia veikla – įsitraukti į aktyvią politinę veiklą, užimti politinius postus ir, vengdami tiesiog valdžios išsaugojimo, daryti tai, kas jų manymu yra teisinga ir gera. Arba jie gali būti tais veidrodžiais, į kuriuos turėtų žvelgti valdžios postus užimantys politikai, taip užtikrindami, kad pastarieji tarnaus geriems tikslams ir netaps gražia retorika pateiktų pražūtingų darbų vykdytojais.
Vaclavas Havelas buvo paskutinysis Čekoslovakijos prezidentas (1989-1993) ir Čekijos Respublikos prezidentas (1993-2003), 21 pjesių autorius, taip pat parašęs esė „Bejėgių jėga“ ir „Gyvenimas tiesoje“.
