Vydas Gedvilas Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas
Seimo Pirmininkė Loreta Graužinienė, vykdama į Kijevą, mėgino išgelbėti žlungantį asociacijos sutarties tarp ES ir Ukrainos pasirašymą. Visi kiti, kuriems tai turėtų rūpėti, nedarė nieko. Tik tylėjo, skėsčiojo rankomis arba plepėjo apie tai, kad „dar ne viskas prarasta“, „viskas dar gali pasikeisti“, „sutartį vis dar galima pasirašyti“ ir pan. Labai konstruktyvu...
Bet apie viską – iš pradžių.
Seimo Pirmininkės bei dviejų jos pavaduotojų – Gedimino Kirkilo ir Petro Auštrevičiaus – kelionę į Ukrainą palaimino Seimo valdyba. Kitaip tariant, valdyba komandiravo tokios sudėties delegaciją į Kijevą. Jei dar paprasčiau – valdyba nusprendė, kad toks vizitas yra prasmingas bei reikalingas. Tam prieštaravo tik vienas valdybos narys!
Čia tik priminsiu, jog valdybą sudaro visų valdančiosios koalicijos frakcijų atstovai ir trys delegatai iš opozicinių frakcijų. Vadinasi, kelionei į Kijevą pritarė visos pagrindinės Seimo frakcijos. Maža to, opoziciniai liberalai delegavo savo atstovą – puikiai ES virtuvę pažįstantį Petrą Auštrevičių. Ne ką prasčiau ES reikalus išmano ir socialdemokratas Gediminas Kirkilas.
Jie sutiko vykti kartu. Jei būtų manę, kad neverta, negalima, netinkama ar negražu – būtų atsisakę. Tačiau to nepadarė. Nes tikėjosi to paties, kaip ir Seimo Pirmininkė – pakreipti įvykius kita linkme.
Skaitėte Ken Kesey „Skrydį virš gegutės lizdo“? O gal matėte pagal šį romaną pastatytą puikų Miloš Forman filmą su Jack Nicholson? Ten nuskamba herojaus Randle Patrick McMurphy frazė, tarsi pagrindinis leitmotyvas: aš bent jau pabandžiau tai padaryti.
Tas pats – ir šiuo atveju. Seimo vadovė bei jos delegacija bent jau pabandė kažką padaryti ir padėti Ukrainai įšokti į nuvažiuojantį ES traukinį.
Visi kiti, kaip sakiau, nedarė nieko. Iš vienų rūmų atskriejo frazė, kad rūpinamasi santykiais su Vakarais. Iš tų rūmų, kurie neva turėtų rūpintis Rytais – tyla. Iš trečių rūmų, kurių tiesioginė funkcija ir pareiga – imtis visko, kad sutartis būtų pasirašyta, sklinda tik greitakalbės apie „išlikusias viltis“, „gaunamus teigiamus signalus“ ir t. t.
Vien kalbomis toli nenueisime. Todėl ir reikėjo vykti į Ukrainą. Bandyti susitikti su aukščiausiais šios šalies pareigūnais, susėsti prie vieno stalo ir kalbėtis. Civilizuotai, argumentuotai, pagaliau žmogiškai. Bandyti perkalbėti.
Situacija sudėtinga, tad ne viskas pavyko. Tačiau Seimo Pirmininkė vienintelė pabandė. Beje: kai kurie politologai ir kiti etatiniai komentuotojai, šiandien kalbantys apie Seimo Pirmininkės vizitą, kažkodėl nemini labai svarbaus fakto: Ukrainos Aukščiausiosios Rados Pirmininkas Volodymyr Rybak buvo informuotas apie L. Graužinienės vizitą, buvo sutarta, kad jis priims Seimo Pirmininkę ir jos delegaciją. Viskas buvo padaryta ir suderinta. Kodėl susitikimas neįvyko, reikėtų paklausti jo paties. Mano žiniomis – dėl Pirmininko V. Rybak sveikatos problemų.
Tad tai, kad įvyko – ne Seimo Pirmininkės problema. Tai – jo rūpestis. Jis nesusitiko su ES pirmininkaujančios valstybės vienu iš vadovų, Ukraina prarado galimybę žengti nauju, europietišku keliu, o mes vis dar aiškinamės, kas ir už ką turi būti atsakingas.
