Šią savaitę pagaliau išgirdome ilgai lauktą prezidentės Dalios Grybauskaitės metinį pranešimą. Prezidentė kalbėjo apie viską ir sugebėjo paliesti platų klausimų spektrą — nuo kultūros iki korupcijos. Kalbėjo teisingai, dažnai atkartodama tai, ką sako ir Darbo partija, tad su 80–90 proc. jos raginimų, apgailestavimų ir teiginių galima sutikti.
Kaip visada, prezidentės iškalba buvo ryžtinga ir grasinanti. Tokia retorika labai patinka rinkėjams, tačiau taip šalies vadovė kalba jau trečius prezidentavimo metus, o rezultatų kol kas nematyti. Suprasdami, kad Lietuvoje yra daug problemų, kurių neįmanoma išspręsti per vieną dieną, Darbo partija ir jos atstovai Seime palaiko Prezidentės ryžtą ir nuoseklumą siekiant šias problemas išspręsti ir kovoti su negerovėmis.
Kai kas šalies vadovės kalboje pasigedo platesnės ekonominės apžvalgos ir Vyriausybės darbo įvertinimo. Atvirai pasakius, tokio įvertinimo pasigedau ir aš, tačiau atidžiau išstudijavęs šalies vadovės kalbos tekstą, supratau, kad beveik visa ji buvo skirta būtent valdantiesiems ir jų „šlovingiems“ darbams.
Nemažai dėmesio savo kalboje Prezidentė skyrė kovai su korupcija. Ji pabrėžė, kad apie šią „skaudžiausią, giliausiai įsišaknijusią ir sunkiausiai gydomą mūsų negalią“ ji kalbėjo ir prieš metus, tačiau apgailestavo, kad nuo to laiko niekas nepasikeitė. Sutinku, kad kova su korupcija yra viena iš prioritetinių sričių ir šalies vadovės dėmesys yra sveikintinas ir būtinas. Bet leiskite priminti, kad dar vasario mėnesį premjeras Andrius Kubilius gyrėsi visai šaliai, kaip aktyviai Vyriausybė kovoja su korupcija.
D. Grybauskaitė prisiminė, kad per metus net dvylika kartų Seimui grąžino svarstyti jo priimtus įstatymus, ir pažadėjo, kad kiekvieną kartą, kai jai bus pateiktas koks nors „atskiros grupelės užsakytas, korupcija ar tiesiog kvailybe dvelkiantis įstatymas“, ji asmeniškai domėsis jo kilmės istorija. Tiesa, čia D. Grybauskaitė neužsiminė, kad šiuos įstatymus iš tikrųjų ji grąžino ne Seimui, o valdančiajai daugumai, juk ir pati Prezidentė anksčiau yra sakiusi, kad Seimo opozicija neturi aritmetinės daugumos, todėl jos balsas Seime nėra lemiamas, tad natūralu, jog kiekvienas iš Seimo išeinantis įstatymas yra priimamas tik su daugumos palaiminimu.
Neišvengiamai kyla klausimas — kodėl valdantieji siunčia Prezidentei nekokybiškus, neaiškių grupuočių užsakytus įstatymus? Kas juos verčia tai daryti? Labai pasigedau klausimo iš Prezidentės lūpų: „Pone Kubiliau, ponia Degutiene, kaip jūs drįstate man siųsti korupcinius įstatymus, proteguojančius neaiškius interesus?“. Deja, tokio klausimo nebuvo, o Prezidentės priekaištų valdantieji nepastebėjo, arba pastebėjo, bet nesuprato.
Prezidentė valdantiesiems priekaištavo ir dėl nevykdomos socialinės reformos, ragindama imtis realių veiksmų, o ne popierinių koncepcijų ir gairių, kritikavo dėl nekreipiamo dėmesio į verslo problemas, ragino susitvarkyti su šilumos ūkio problemomis ir apgailestavo dėl to, kad senokai nieko negirdėjo apie biurokratijos saulėlydžio ir verslo saulėtekio iniciatorių laimėjimus ar bent pasiūlymus. Ar tai nėra tos sritys, pasiekimais kuriuose taip gyrėsi A. Kubilius ir kur žadėjo imtis esminių pertvarkų?
Deja, atidesniam Prezidentės metinės kalbos studijavimui niekas iš valdančiųjų laiko neskyrė, o tik puolė aktyviai ją komentuoti, lyg kalbama buvo ne apie juos. O I. Degutienė ir A. Kubilius net pagyrė D. Grybauskaitės pranešimą už konkretumą, objektyvumą ir konstruktyvumą. Jie net įžvelgė pozityvių pastebėjimų savo atžvilgiu.
Save pakrikštiję „drąsia“ Vyriausybe, A. Kubiliaus ministrai ir valdančioji dauguma Seime vėl nėrė į krūmus ir nedrįso prisiimti atsakomybės už jų pačių priimtus įstatymus, kuriuos nedviprasmiškai sukritikavo šalies vadovė.
