Iš tikrųjų, Lietuvą galima būtų vadinti viena labiausiai skaitmenizuotų šalių pasaulyje. Esame viena iš nedaugelio pasaulio šalių, kur mobiliųjų telefonų skaičius viršija gyventojų skaičių (1,4 abonento – vienam gyventojui). Taip pat išliekame tarp lyderių pagal šviesolaidinio interneto tinklo skvarbą ir užimame trečią vietą tarp 39-ių Europos šalių. Tačiau tai yra tik viena medalio pusė. Sukūrę plačią ir kokybišką infrastruktūrą, vis dar atsiliekame nuo ES vidurkio pagal interneto naudojimą namų ūkiuose. Ir tai neturėtų stebinti, nes daug kalbanti apie informacinių technologijų svarbą, tikrovėje valdžia mažai ką nuveikė, kad šie žodžiai virstų kūnu.
Sunku pasakyti, kur yra priežastis, o kur pasekmė, tačiau kaimyniniai estai, lenkiantys Lietuvą pagal daugelį ekonominių ir socialinių rodiklių, seniai aplenkė Lietuvą elektroninių paslaugų sferoje. Jie valdo beveik pusantro karto daugiau interneto vardų, tenkančių tūkstančiui gyventojų, negu lietuviai. O tol, kol mes trypčiojame vietoje, galimybę balsuoti internetu mūsų kaimynai turi jau 15 metų.
Nors Vyriausybė žengė simbolinį žingsnį, iš karto po karantino pabaigos paskelbusi apie savo pritarimą balsavimui internetu, leidžiant pirmiausia šį balsavimo būdą išbandyti Pasaulio lietuvių vienmandatėje rinkimų apygardoje, dėl biurokratinių apribojimų, ir, matyt, dėl pačios Vyriausybės bei Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) nedidelio noro, šis klausimas iš karto nusikėlė neapibrėžtam laikui, mat reikia „surinkti visus pasiūlymus“, „organizuoti pirkimą, sukūrimą ir testavimą“ ir daug panašių valdiškų atsikalbinėjimų, nekalbant apie sutarimo šiuo klausimu nebuvimą tarp Lietuvos politinių partijų. Kurios tapo įvairių baimių, nepasitikėjimo ir politinių išskaičiavimų įkaitais.
O juk dar 2018 m. Teisingumo ministerijoje buvo parengtas Balsavimo internetu pagrindų įstatymo projektas, kuriame aptartos teisinės ir organizacinės galimybės balsavimui internetu rinkimuose ir referendumuose įteisinti. Rengiant projektą buvo atsižvelgta į visas tuo metu žinomas gerąsias praktikas ir mokslo rekomendacijas. Projekto esmė buvo leisti VRK ir Vyriausybei skirti resursų parengti sistemą, atlikti visus reikalingus bandymus, o tik tuomet rengti planą palaipsniui diegti tokį balsavimą vietos ir nacionaliniuose rinkimuose ir referendumuose. Tačiau šis planas nebuvo įgyvendintas, o dabar idėja vėl traukiama lyg triušis iš skrybėlės, kaip patraukus rinkiminis saldainis.
Ir čia mums, eilinį kartą, belieka pavydėti estams, kuriems ne tik pavyko susitarti šiuo klausimu, kuris yra labai svarbus laisvos demokratinės visuomenės vystymuisi, bet ir sėkmingai jį įgyvendinti bei puikiai naudotis, nepaisant visų gąsdinimų.
Estams pavyko, nes jie į balsavimą internetu savo laiku pažiūrėjo moderniai ir kompleksiškai. Jie suprato, kad asmens tapatybės nustatymas internete, naudojant kvalifikuotus skaitmeninius sertifikatus yra ne mažiau saugus ir patikimas, nei tapatybės nustatymas parodant pasą, o šiuolaikiniai šifravimo algoritmai slaptumą užtikrina geriau, nei popieriniai vokai su antspaudais. Juk technologiniu aspektu balsavimas internetu yra gerokai saugesnis už popierinį.
Internetinis balsavimas Estijoje taikytas jau devynis kartus: 2007, 2011 ir 2015 m. parlamento (Rikisdago) rinkimuose, 2009 ir 2014 m. rinkimuose į Europos parlamentą ir 2005, 2009, 2013 ir 2017 m. savivaldos rinkimuose. Ir būtent šiuo būdu savo balsą atiduoti pasirenka apie 30 proc. šios šalies piliečių. Be to, estai savo balsavimo sistemą nuolat tobulina, prisitaikydami prie nuolat kintančių technologinių iššūkių. Balsavimo sistema, naudojama dabar, nė iš tolo nepanaši į tą, kuri buvo 2005-ais.
Balsavimo sistemoms reikalingų kriprogtafinių algoritmų tobulinimo klausimais dirba Estijos, Ispanijos, JAV, Šveicarijos ir daugelio kitų šalių mokslininkai, rašomos disertacijos, rengiami tarptautiniai simpoziumai. Per pastarąjį dešimtmetį balsavimo internetu sistemos ne tik kad prilygsta, bet ir technologiškai pralenkia tradicinio balsavimo sistemas. Balsavimo internetu sistemos leidžia balsuoti keletą kartų, o įskaitomas tik paskutinis balsas. Tai laikoma efektyvia priemone prieš balsų pirkimą. Taip pat jau yra technologija, leidžianti rinkėjui saugiai įsitikinti, kad jo balsas buvo įskaitytas ir teisingai suskaičiuotas, tačiau niekaip nekompromituojant saugumo – neatskleidžiant balsavimo paslapties.
Balsavimas internetu remiasi „dvigubo elektroninio voko“ principu, kuris kartu užtikrina ir balsavimo slaptumą, ir balso nepakeičiamumą – du pagrindinius slapto balsavimo reikalavimus. Šiuolaikinėse internetinio balsavimo sistemose naudojami balsų šifravimo ir saugaus duomenų apsikeitimo algoritmai, kartu su kvalifikuotais asmens atpažinties internete sertifikatais yra iš esmės analogiški tiems, kuriuos duomenų saugumui užtikrinti naudoja kariuomenė, didelės korporacijos, bankai ir elektroninės prekybos milžinai. Teisingai suprojektuota ir įdiegta internetinio balsavimo sistema technologiniu požiūriu yra saugesnė, nei dabar naudojama popierinė.
Tad ar galima buvo balsavimą jau šiemet organizuoti Pasaulio lietuvių apygardoje? Ir taip, ir ne. Visų pirma, reikia pažymėti, kad Lietuva turi visas technines prielaidas balsuoti internetu: turime tikslius, gyventojų registro duomenimis paremtus elektroninius rinkėjų sąrašus, turime plačiai išvystytą elektroninio parašo infrastruktūrą, interneto ryšio sklaida ir greičiai – geriausi pasaulyje. Rinkoje galima nusipirkti gerą balsavimo programinę įrangą ir specialistų, galinčių ją įdiegti ir palaikyti. Taip pat turime pakankamai kibernetinio saugumo kompetencijų, pajėgių tiek atlikti sistemos saugumo auditą, tiek užtikrinti jos patikima funkcionavimą rinkimų metu. Tačiau neatlikti namų darbai. Kiek pasaulio lietuvių turi ir naudoja asmens tapatybei nustatyti tinkamą kvalifikuotą elektroninį parašą? Nedaug, o tai jau ženkliai apriboja internetinio balsavimo prieinamumą. Paklausite, kodėl negalima rinkimuose naudoti elektroninės bankininkystės? Ogi dėl tos pačios priežasties, dėl kurios rinkimų apylinkėje reikia pateikti pasą, o ne banko kortelę.
Kodėl gi Lietuvoje iki šiol nėra įteisintas internetinis balsavimas ir į jį gan atsargiai žiūri kitų šalių vyriausybės? Vieno atsakymo nėra: nepasitikėjimas vieni kitais, neįsigilinimas į technologiją, baimės suvokti ir valdyti rizikas. Tačiau regioniniame lygmenyje bei įvairių asociacijų ir didelių korporacijų balsavimuose šis balsavimo būdas jau vis plačiau taikomas visame pasaulyje.
Akivaizdu, kad kol kas internetinio balsavimo tema naudojama tik kaip priemonė sužadinti rinkėjų emocijas prieš rinkimus. Dabartinė Vyriausybė, turėdama absoliutų palaikymą Seime, per ketverius metus turėjo visas galimybes įvesti elektroninį balsavimą Lietuvoje, tačiau jos veiksmuose buvo daugiau vaidybos, o ne nuoširdaus noro stiprinti šalies demokratinę santvarką. Todėl net ir naujausias Seimo rinkimų įstatymo projektas skamba kaip politinis triukas, o ne kaip rimtas projektas. O norint pagaliau baigti spekuliacijas šia tema, reikia noro, drąsos, valios ir žinių.
Politinė reklama. Bus apmokėta iš Darbo partijos politinės kampanijos sąskaitos.
Balsavimas internetu – ne tik sudėtingas techninis, bet ir didelis socialinis iššūkis. Negalima tokių eksperimentų daryti paskutinę naktį, tačiau nedaryti visai – taip pat neperspektyvu, kadangi netruks ateiti laikas, kai pakankamai didelį informacinį raštingumą turinčių rinkėjų bus dauguma, ir jie paklaus, kodėl visa dar balsuojame kaip 19-ame amžiuje?
