Rinkimų į Seimą kampanija prasidėjo kaip niekad anksti. Švenčių proga mes jau gavome sveikinimus nuo mus staiga prisiminusių politikų. Reklaminių skydų ir viešojo transporto paviljonų sienos jau žvelgia į mus iki skausmo pažįstamais veidais.
Teigiama, kad auksinė žuvelė, patalpinta į apvalų akvariumą, jaučiasi laiminga. Apsukusi jame ratą ir sugrįžusi į pradinį tašką, ji jau nebeprisimena, iš kur atkeliavo, ir tolesnė kelionė jai ir vėl atrodo tarsi judėjimas nežinomu keliu. Tiesa, iki šiol nesugalvota, kaip pakalbinti tą žuvelę ir išsiaiškinti, ar mitas teisingas. Žuvys juk nekalba, juo geriau ir žuvims, ir mums. Mes laimingi manydami, kad žuvelės laimingos, nors žuvelės nei laimingos, nei nelaimingos – jos tiesiog plaukioja ratu.
Ciniškai racionalioje rinkodaroje jau anksčiau paskendo ideologija vadintos vertybinės nuostatos, o dabar baigia paskęsti praktinių veiksmų pažadai. Nebrauksiu ašaros dėl tradicinių ideologijų mirties, jų kapą tegul saugo ir prižiūri idealistai, tikintys, kad visi receptai, kaip turime gyventi, jau yra parašyti ir jais turime vadovautis it neregiai, paklūstantys dresuotam šuniui. Tačiau, po velnių, kur dingo įsipareigojimai piliečiams, kuriuos politikai prisiimtų bent jau žodžiu. Be abejo, kalbu apie realius pažadus, kurių ištęsėjimą galima patikrinti.
Politikai, ketinantys kovoti su korupcija, skatinti ekonomikos augimą, didinti socialines garantijas ir kitaip sukurti rojų atskirai paimtame Žemes kampelyje, gali pernelyg nepergyventi. Jų geri ketinimai neliks nepastebėti, kaip ir tų, kurie šauks: „Jonas blogas, todėl rinkite Petrą“. Šioms politikos prekėms visuomet atsiras savas pirkėjas. Ir nereikia sukti galvos, kaip vienu metu sumažinti mokesčius ir padidinti pensijas, liberalizuoti darbo rinką ir sumažinti emigraciją, išspręsti nedarbo problemą ir griežtinti verslo liudijimų išdavimo tvarką. Juk visuomet bus galima parodyti pirštu į kenkėją oponentą ar liūdnai nuleisti akis ir pareikšti: „Juk krizė...“.
Geriausia apskritai nieko nesakyti. Kaip gražiai skamba kvietimas būti solidariems. Solidariai dirbame, solidariai ilsimės, pailsėję solidariai krintame veidais į balą, solidariai balsuojame, solidariai piktinamės išrinktaisiais, per kitus rikimus solidariai balsuojame už tuos, kuriuos prieš kelis metus taip pat solidariai palikome už borto. Ačiū, nereikia.
Dėl visiškai suprantamų priežasčių necituosiu žinomo posakio, patariančio nelįsti, jei kažko nemoki, tačiau politikos padangėje vėl pasirodžius vakarykščių skandalų herojams, kartais norisi pavartoti ne tik jį, bet ir kur kas „riebesnę“ leksiką. Be abejo, pripažįstu, kad žmonės gali klysti, o vėliau suprasti savo klaidą. Visai gali būti, kad su trenksmais iš posto išverstas saugumietis gali tapti puikiu rinkėjų atstovu parlamente. Tačiau ir vėl tenka paklausti: „O kur siūlymai?“.
Nurodyti blogybes ir garsiai apie jas kalbėti yra šventa visuomenininko pareiga, tačiau iš politiko norisi išgirsti ir siūlymus, ką reikėtų daryti. To nėra. Prasidėjo lenktynės, kas parašys tokią programą, kurioje bus kuo mažiau dirgiklių, nes kuo išsamesnė ir kuo konkretesnė rinkimų programa, tuo daugiau šansų atbaidyti rinkėjus, pripratusius nematyti jokių „aštresnių kampų“...
Nenoriu moralizuoti vien dėl to, kad tokio rinkodarai neimlaus rinkėjo kaip aš nuomonė jokių būdu neatspindi visuomenėje vyraujančio elgesio, kuri pavadinčiau „rinkimų mada“. Jei koks politikas, perskaitęs tekstą iki šios vietos, nutars atsisakyti rinkodaros siūlomo požiūrio į rinkimų kampaniją, surašyti išsamią programą ir rinkėjus vilioti idėjų naujumu bei siūlymų realumu, jis greičiausiai pralaimės. Todėl verta pažvelgti į šią kitaip.
Jei politikas nenori ir negali įsipareigoti spręsti konkrečius klausimus, galbūt juos išspręsti gali patys rinkėjai? Tegul piliečiai referendumo metu išduoda tiesioginį imperatyvų mandatą parlamentui, vyriausybei ar kitiems valdžios organams. Stringa naujos branduolinės jėgainės būtinumo klausimas – paklauskime piliečių. Nežinome, ar du vyrai (ar dvi moterys) yra šeima, – paklauskime piliečių. Nežinome, ar parduoti žemę užsieniečiams, – paklauskime piliečių. Ir net jei nežinome, ar asmuo tinka pirmininkauti apygardos ar vienai iš aukščiausių teisminių institucijų, – paklauskime piliečių. O parlamentarams darbo ir taip užteks.
Baisu? O rinkti įstatymo leidėjus pagal plakatų grožį, šokių ir dainavimo gebėjimus, o labiausiai pagal pinigines, iš kurių finansuojami ir plakatai, ir šokiai, ir dainos, – nebaisu? Piliečiai gali suklysti? Gali, tačiau ar mes renkame neklystančius? Renkame vis tuos pačius klystančius, tik klaidų, kai jos paaiškėja, ištaisyti jau nebegalime. Ir leidžiame jiems nekliudomai klysti, klysti ir klysti. O juk turėtų būti mechanizmas, leidžiantis piliečiams ne tik suteikti valdžios įgaliojimus, bet juos ir atšaukti.
Išgirdę sąvoką „tiesioginė demokratija“, kai kurie kažkodėl įsivaizduoja piliečius, įgaliotus mygtuko paspaudimu spręsti visus klausimus – nuo muitų tarifų iki karo paskelbimo. Gal kada nors turėsime „savaitgalio parlamentą“, kuriam reikės tik atlikti formalumus įstatymais paverčiant tiesioginę piliečių valią. Gal teks pamatyti veikiančias piliečių asamblėjas, pakeisiančias dabartines savivaldos institucijas. Tačiau šiandien reikia padaryti tuos pirmuosius žingsnius, leisiančius vėliau kurtį piliečių valstybę, o ne plaukioti ratu kaip minėta auksinė žuvelė.
Suvokiu, kad pirmiausia teks peržengti savo egoizmą ir pripažinti daugumos sprendimus, net jei jie neatitinka tavosios nuomonės. Reikės peržengti norą trenkti administraciniu kumščiu per galvą oponentui ir jį nutildyti. Reikės priprasti nekreipti dėmesio į spalvotus plakatus ir nors trumpam pasidomėti, kas gi šalyje iš tikro vyksta.
Parodykite man kitą kelią, kaip apčiuopti susitarimo gysleles yrančioje, vidinių prieštaravimų draskomoje, socialiai, ekonomiškai bei etnokultūriškai sparčiai besisluoksniuojančioje visuomenėje. Nejaugi vėl teks rinktis geresnį iš blogesnių tik tam, kad suprastume, jog jis nebuvo pats blogiausias?
