Profesinės sąjungos yra vienas iš tų pilietinės visuomenės instrumentų, kuriais dažniausiai nelabai sėkmingai naudojasi Lietuvos piliečiai. Beje, jis veikia ir kairėje, ir dešinėje valstybėje.
Kol kas viešajame sektoriuje žmonės atstovaujami tiek, kiek jie patys to nori. Tai rodo mokytojų ir pareigūnų sėkmės istorijos.
Tiesą sakant, savo veiklą profesinėse sąjungose pradėjau nuo 2002 m., kai paprastu nariu įstojau į tuo metu besikuriančią tardytojų profesinę sąjungą. Buvo gūdūs 2002 metai, uždara sistema ir, kaip ir dabar, nemažai korupcijos.
Kai kurie iš dabartinių tradicinių „centrų“ vadovų prognozavo trumpą mūsų ateitį. Davė mums pusę metų. Tai buvo išties geras paskatinimas veikti! Mūsų buvo 30, mes neturėjome pinigų, patalpų, turėjome tik tuos 30 išsilavinusių pareigūnų. Šiandien mūsų situacija kita. Be jokios valdžios pagalbos mes turime beveik 4 tūkst. narių, 900 tūkst. metinį biudžetą, veikiame daugiau kaip 50 savivaldybių teritorijoje. Kodėl aš tai sakau? Mes suprantame, kad dėl silpnėjančių profesinių sąjungų turime imtis atsakomybės privačiame sektoriuje ir padėti samdomiems darbuotojams. Mes pasirengę dalintis savo sėkmės istorija.
Taigi, formuluoju pirmąjį teiginį: viena didžiausių šiandienos profesinės sąjungos problemų yra ta, kad vidurinysis ir kritiškai mąstyti gebantis sluoksnis vengia naudotis šiuo instrumentu.
Ar valdžia ir rinka gali užtikrinti samdomų darbuotojų interesus? Ką galima būtų padaryti, siekiant teisingumo darbo santykiuose?
Apie verslą
Lietuvos versle vyrauja stambios įmonės arba Gariūnai. Lietuvos verslas nelinkęs dalintis su darbuotojais savo sėkme. Pelno marža nedaug ką bendro turi su darbo užmokesčio pokyčiais. Dėmesys žmogui Lietuvos versle suprantamas kaip dėmesys stipriausiajam. Tik vakarų verslininkas dėmesį žmogui supranta kaip investiciją, motyvaciją. Kitaip tariant, dėmesį žmogui-žmogui, o ne žmogui-priemonei. Tuo nesunkiai įsitikinsite klausydami Lietuvos verslo elito retorikos.
Lietuvos verslininkų požiūrį į darbuotojus galime matyti per jų asociacijų veiklą, lobistines organizacijas. Laisvosios rinkos institutas ir Investuotojų forumas sugeba per trumpą laiką taip paveikti mūsų mentalitetą, pažiūras, kad mes patys bijome arba kompleksuojame kalbėti apie didesnius atlyginimus ir didesnius mokesčius.
Investuotojų forumas per du metus tapo tokia jėga, kad nesutikti su jų argumentais lygu kenkti valstybei. Verslo organizacijos greitai įtikins mus tuo, kad emigruoti iš Lietuvos žmones verčia konservatyvios darbo kodekso nuostatos susijusios su darbo laiko apskaita, darbo sutarčių sudarymu, darbo laiko reguliavimu. Tokias interpretacijas nesunkiai aptiksite šių verslo profesinių sąjungų tinklapiuose. Šių dviejų verslo profesinių sąjungų retoriką kartu sudėjus, mes galime matyti tokias pastangas:
Panaikinti darbo kodeksą
Panaikinti Sodrą
Atsisakyti viešojo sektoriaus
Lietuvos verslininkai labai jauni ir jiems puikiai sekasi. Verslo požiūrį į viešąjį sektorių iliustruoja vieno turtingiausių Lietuvos verslininkų mintys, pasakytos policijos dienos proga Seime. Visos šalies policininkams Jis pareiškė: „Aš nesibaiminu dėl savo saugumo, kai pas mane 1992 atėjo berniukai, daviau savo apsaugos padalinio vado, buvusio KGB pulkininko vizitinę, ir pasiūliau kreiptis į jį. Berniukai kampuoti negrįžo...“
Taigi mūsų verslininkams nereikia nei Sodros, nei policijos nes jie mano, kad blogiausiu atveju jų kvartalą apsaugos privati policija, o išgydys privatūs medikai.
Deja, negaliu pasidžiaugti, kad samdomiems darbuotojams pavyktų sistemiškai sudalyvauti šiuose debatuose. Pateikti kvalifikuotą, agresyvią nuomonę, kuri galėtų bent kiek atsverti šią opiniją. Situaciją gelbėja pavieniai entuziastai, akademiniai žmonės, kuriems kartais pavyksta laisvu nuo darbo metu suformuoti šiokią tokią atsvarą viešojoje erdvėje.
Kodėl nesiseka profesinėms sąjungoms?
Profesinėms sąjungoms nepavyko suformuoti savo ekonominės socialinės pasaulėžiūros, kuri būtų įtikinama ir atpažįstama. Tradicinių profesinių sąjungų vadovai iš esmės neturi ką pasiūlyti prie derybų stalo, kurio vienoje pusėje sėdi darbdaviai su gerai apmokamais ekonomikos, finansų ekspertais ir institutais. Profesinių sąjungų vadovų kalbos apie darbo santykius, ekonominius, socialinius klausimus išlieka buitinio lygio.
Socialinės partnerystė modelis Lietuvoje sukurtas taip, kad joje tiesiog neliktų vietos samdomų darbuotojų interesams. Neskaidriai teikdama nuolatines milijonines dotacijas profesinėms sąjungoms, valdžia užkerta kelia jų pažangai. Pastarųjų lyderiai, prisidengdami profesinių sąjungų nepriklausomumo garantijomis, veiklą profesinėse sąjungose paverčia asmeninio pelnymosi vieta. Taip per dvidešimt metų buvo iššvaistytas daugiau nei 200 mln. vertės turtas, kurį Aukščiausioji taryba skyrė nepriklausomos Lietuvos profesinių sąjungų kūrimuisi. Po 10 mln. kasmet! Deja, užuot padėjęs sukurti efektyvius kolektyvinės gynybos instrumentus, jis sukūrė sąlygas pratęsti sovietines tradicijas mėgautis profesinių sąjungų vadų privilegijomis.
Kodėl blogai, kai profesinės sąjungos perkamos? Atsakau: tada joms nereikia narių! Pakankamai sotus gyvenimas už valdžios pinigus tampa tikslu.
Geriausias tokio absurdo pavyzdys - mitingas 2008 metais, už kurį, kaip aiškėja iš viešai neskelbiamų valdžios ataskaitų, sumokėjo pati valdžia! Arba kolektyvinis susitarimas 2009 metais, už kurį taip pat mokėjo valdžia.
Ar galime tikėtis pagalbos iš valdžios?
Aukščiausi šalies vadovai, suteikdami metų verslininko titulą vadovams, kurių įmonėse daugybiniai darbuotojų teisių pažeidimai formuoja verslo kultūros etaloną.
Kitas pavyzdys, kuris parodo valdžios elgesį darbo santykių šalims, yra verslo organizacijų ir profesinių sąjungų finansavimas. Nesunkiai pamatysime, kad kasmet verslo organizacijos iš valstybės biudžeto gauna tris-keturis kartus daugiau (iki 5 mln. lt), nei profesinės sąjungos. Matant šią tikrovę tenka konstatuoti, kad silpnesnioji darbo santykių šalis, priešingai, nei teigia oficialioji darbo teisės doktrina, yra darbdavys, o ne darbuotojas.
Čia darbuotojai vargiai gali tikėtis paramos iš taip vadinamų „reprezentatyviųjų“ profesinių sąjungų vadovų. Už jiems tenkintį milijoną-kitą litų šie sugeba garantuoti valdžiai ir stambiam verslui ramybę nuo organizuotų reikalavimų.
Teismai ir teisininkai. Galbūt čia atrastume atsvarą?
Lietuvos teisininkai, kalbėdami apie teismų ir valdžios kišimąsi kai įgyvendinama streikų, susirinkimų laisvė, nuleidžia rankas. Ar teisė streikuoti yra mažesnė vertybė, nei kelios statinės rūgstančio alaus? Kaip tokiame kontekste atrodo JAV vykstantis NBA lokautas, kur pajamų netenka tūkstančiai įmonių ir alaus daryklų, žiniasklaida. Vertybė yra darbuotojo ir darbdavio interesų balansas, o ne statinė alaus ar keli išdaužti langai.
Taigi Lietuvos teisės praktikoje darbuotojų piliečių protestai reprezentatyvioje miesto vietoje, miesto centre nėra vertybė, o streikas alaus darykloje prilygsta nacionalinio intereso pažeidimui.
Čia, beje, valstybė taip pat stoja stipriųjų pusėn. O teisininkai skėsčioja rankomis nes oponuoti šiai opinijai reiškia būti paraštėje.
Mes turime valdžią, pataikaujančią verslui, mes turime teisę, nepalankią žmogaus teisų įgyvendinimui, mes vis dar turime partokratinę sistemą.
Aš nesu socialistas, komunistas nesu net kairysis. Tikiu žmogumi ir manau, kad žmogus yra savo likimo šeimininkas. Bet tik tada kai yra balansas. Jei jo nėra, žmonės emigruoja, o valstybė skursta. Pagaliau nuo to kenčia pats verslas!
O kas svarstyklių galuose? Koks yra balansas?
Jei Lietuvoje yra mažiausias atlyginimas, o verslo pajamos auga sparčiausiai, nėra jokio pagrindo šnekėti apie balansą. Jei įmonės vadovas planuodamas kitų metų veiklą siekia pelno kuo mažesniais kaštais - tai ne balansas.
Jei Lelijos vadovė, kurios įmonėje žmonės paverčiami vergais gauna metų verslininko vardą, tai nėra balansas.
Nėra balanso, jei žmonių laisvė po 20 gerai dotuojamų profesinių sąjungų veiklos metų negali surengti streiko manipuliuojant formaliomis teisinėmis procedūromis.
Jei žmonės genami į mišką protestuoti prieš valdžią ir nesąžiningus darbdavius ir tai skatina pati valdžia - tai ne balansas!
Nėra balanso kai darbo santykiuose, ekonominiame-socialiniame diskurse dominuoja darbdavių organizacijos, o profesinės sąjungos nepajėgios pasiūlyti daugiau nei dešimtmetį nesibaigiančią diskusiją apie MMA!
Tokioje terpėje negali būti kalbos apie žmogaus teises ir liberalumą!
Ką daryti?
Valdžia turi nustoti kištis į asociacijų laisvę. Pirma, nustoti mokėti profesinėms sąjungoms arba tai daryti viešai, nustatant atskaitomybę. Varžyti profesinių sąjungų veiklą galima grubiai vaikant ir talžant, suimant žmones, bet varžyti galima tiesiog perkant lyderius ir taip slopinant. Pirmuoju atveju būtų užsitikrinta tarptautinė reakcija, bet antruoju niekas necyptels. Profesinės sąjungos turi pačios pasmerkti tokius vadovus, kurie iš esmės manipuliuodami skiriamu finansavimu užtikrina tik savo asmeninį saugumą;
Užtikrinti susirinkimų, demonstracijų ir kitų viešosios valios reiškimo būdų laisvę reprezentatyviose miestų vietose. Valdžia turi leisti Lietuvos žmonėms naudotis susirinkimų laisve. Ginčai dėl streikų ir susirinkimų turi būti nagrinėjami per 48 val. ir tik vienoje instancijoje;
Turi būti pakeisti Trišalės tarybos formavimo principai, nustatant visų pirma aiškius ir suprantamus reprezentatyvumo kriterijus;
Būtina įtvirtinti kvaziteismines ginčų sprendimo procedūras, įkurti specializuotus teismus darbo (tarnybos) santykių byloms nagrinėti, kurie užtikrintų greitą ir teisingą bylų nagrinėjimą;
Valdžia turi atlikti tyrimą, kas atsakingas už šimtų milijonų vertės turto iššvaistymą, turi būti taikoma tiek baudžiamoji, tiek civilinė atsakomybė. Nes tas turtas priklausė visai visuomenei ir skirtas jis buvo jai tolygiai stiprėti.
