Olimpinis ir pasaulio čempionas Virgilijus Alekna augina čempionus. Per Vilniaus vaikų pirmenybes jo sūnūs Martynas ir Mykolas pelnė pirmuosius medalius.
Įžymusis disko metikas Virgilijus Alekna, besirengiantis vasaros sezonui, dabar tris savaites praleidžia Lietuvoje ir dvi Lenkijoje. Šią savaitę jis vėl vyks į bendrojo fizinio pasirengimo treniruočių stovyklą Lenkijoje. Vilniaus lengvosios atletikos manieže jis retkarčiais treniruojasi ir su abiem savo sūnumis – Martynu ir Mykolu, kurie pirmus metus du tris kartus per savaitę jau lanko lengvosios atletikos treniruotes pas didįjį sportą baigusią ir trenere padėjusią dirbti vidutinių nuotolių bėgikę Iriną Krakoviak.
Virgilijaus Aleknos jaunosios atžalos nusiteikusios būti neprastais lengvaatlečiais. Abu jau pelnė pirmuosius savo medalius. Per Vilniaus vaikų varžybas, kuriose dalyvavo sportininkai, gimę 2000-aisiais metais ir jaunesni, Mykolas ir Martynas stovėjo ant nugalėtojų pakylos, o jiems plojo ir pirmaisiais laimėjimais džiaugėsi tėveliai – Kristina ir Virgilijus Aleknos.
„Sūnums juokaudamas pasakiau, kad jeigu nebus medalio, plikai kirpsimės galvas. Mykolas vėliau pajuokavo, kad, jeigu jis užims pirmą vietą, tai ir mane plikai nukirps“, – sako V. Alekna.
Tarp antroko Mykolo ir ketvirtoko Martyno Aleknų ypač atkali kova užvirė šuolių į tolį sektoriuje. Aštuonerių metukų Mykolas nuskriejo 3 m 83 cm ir, 3 cm aplenkęs savo brolį dešimtmetį Martyną, tapo miesto vaikų čempionu. Savo sūnums patarimų negailėjo mama Kristina, praeityje gero lygio šuolininkė į tolį.
Abu jaunieji Aleknos bėgo ir 60 m distanciją – Martynas buvo antras, o Mykolas ketvirtas. Sportinį kelią pradėjusiems broliams patinka skirtingos rungtys: Mykolui – šuoliai į tolį, o Martynui bėgimas. „Treniruotės būna nelabai sunkios, jų stengiamės nepraleisti“, – sako Mykolas. Į klausimą, ar jam geriau sekasi, kai manieže būna ir tėveliai, jaunasis sportininkas atsakė, kad pagal nuotaiką. Kartais būna geriau, o kartais nelabai.
Tačiau Mykolas prasitarė, kad jis su broliu, kaip ir tėvelis, norėtų mėtyti diską. Namie jie turi vaikišką diską, kurį vasarą pamėto savo kieme. Pasak jų tėčio, Martynas jau visai neblogai meta, o Mykolui dar nelabai pavyksta.
Gal ateityje ir tėvelį sūnūs deramai pakeis? „Nežinau, bet stengsiuosi“, - atsakė Mykolas.
„Dabar sūnūs rengiasi Vilniaus apskrities varžyboms. Man svarbu, kad jie sportuotų, turėtų užsiėmimą. Labai gerą grupę turi surinkusi jų trenerė Irina Krakviak, jos daug auklėtinių tapo miesto vaikų čempionais“, - sako V. Alekna, kuris abu sūnus atsiveda pasižiūrėti ir Vilniuje vykstančias įvairias lengvosios atletikos varžybas.
„Varžybas stebėti mums labai patinka. Jeigu tėtis atvežtų, visada atvažiuotume jų pasižiūrėti. Tačiau jis ne visad turi laiko, o dažnai būna išvykęs kitur sportuoti“, - sako Mykolas, kuris su tėčiu po treniruotės stebėjo ir praėjusį šeštadienį Vilniuje vykusias Lietuvos metikų veteranų varžybas.
Tačiau jau šią savaitę V. Alekna kartu su terapeutu-masažuotoju, buvusiu ieties metiku Kęstučiu Laurinsku išvyks į Lenkiją. Zigmas Živatkauskas tikriausiai liks namie. „Neturime tiek pinigų, kad trise galėtume važinėti. Kęstutis man labai daug padeda, vienam būtų sunku viską susitvarkyti. Yra pratimų, kuriuos turiu daryti ir reikia, kad toks žmogus būtų šalia. Su juo dirbu trečius metus, būna smagiau“, - sako V. Alekna.
Ir, žinoma, Virgilijus kone kiekvieną dieną skambins savo sūnums ir klaus, kaip jiems sekasi mokslas bei treniruotės.
Jolanta Mockevičienė
