Nemira Pumprickaitė, LRT televizijos naujienų tarnyba
Kadenciją baigęs Prezidentas Valdas Adamkus mano, kad atsakomybę už šalį turi prisiimti visų pirma rinkėjai, o ne į Seimą išrinkti politikai. „Patys politikai per jėgą neįėjo [į Seimą] be rinkėjų pagalbos. [...] Man atrodo, kada išryškėja rezultatai, darbai, jeigu kam nors jie nepatinka ir prasideda triukšmas, kodėl mes turime vienokią ar kitokią valdžią, tai atsakomybę turi prisiimti nekas kitas, o tie, kurie suteikė jiems įgaliojimus“, – teigia V. Adamkus.
N.P. Metus pragyvenę ne tik prisidedame metų, bet turėtume prisidėti ir proto. Kaip tą padaryti pasisekė Lietuvai?
V.A. Aš galvoju, kad galima įvairiai vertinti. Buvo proto, kada mes susidūrėme su visuotine problema, kuri buvo finansinė, ir reikėjo išminties, kaip išlaikyti gyvenimo lygį, kaip atlaikyti tarptautinį spaudimą. Manau, galbūt galima buvo padaryti kitokių žingsnių, tačiau bendrai paėmus, sakyčiau, nepraradome proto.
Aš manau, kad Lietuva protingai pasielgė. Sakydamas Lietuva, aš tikrai gėriuosi Lietuvos žmonėmis, kurie pakėlė sunkumus, suvaržymus ir nėjo deginti automobilių, daužyti langų, bet protingai, nors skausmingai pakėlė tą naštą. Ir šiandien, palyginti su kitais, galime pasakyti, kad turime kuo pasidžiaugti.
N.P. Mes dažnai sakome, kad politikus išsirenka tauta ir išsirenka tokius, kurie panašiausi į juos, kurie jiems artimiausi. Tai kas vis dėlto turi prisiimti atsakomybę už šalį – tie, kurie išsirenka, ar tie, kuriuos išrenka?
A.V. Aš galvoju, kad atsakomybė tenka vis dėlto rinkėjams, nes patys politikai per jėgą neįėjo [į Seimą] be rinkėjų pagalbos. Tie, kurie buvo išrinkti, yra remiami žmonių, jiems patinka. Man atrodo, kada išryškėja rezultatai, darbai, jeigu kam nors jie nepatinka ir prasideda triukšmas, kodėl mes turime vienokią ar kitokią valdžią, tai atsakomybę turi prisiimti nekas kitas, o tie, kurie suteikė jiems įgaliojimus.
N.P. Lietuvoje lyg įsivyravo nuostata, kad viskas yra blogai, kas susiję su valdžia. Ką turi padaryti valdžia, kad ta nuostata išnyktų?
A.V. Aš galiu labai trumpai atsakyti: [reikėtų], kad mes daugiau niekad nematytume tokių vaizdų iš Seimo, kaip paskutinėmis dienomis. Ir biudžeto tvirtinimas, neliečiamybės naikinimas, garliavos, kas norit, sudėjus į krūvą. Jeigu tokie dalykai daugiau nesikartotų ir dingtų iš mūsų gyvenimo, aš manau, kad tas [nuostata, kad viskas blogai – LRT.lt] savaime dingtų. Mes vertintume tų žmonių, kurie atsakingi už atskiras sritis, darbą. Tai, ką aš mačiau, man – siaubo filmas, sukėlė jausmus, kurie verčia galvoti: tai kas bus toliau?
N.P. Tai mano toks ir klausimas būtų – ko Jūs tikitės iš tos naujosios valdžios, kuri dabar atėjo, kas bus toliau?
A.V. Galbūt toks nerealus atsakymas būtų, kad Dievas apšviestų jiems protus ir kad jie vis dėlto rastų kitą kelią kalbėtis, kitą kelią spręsti problemas ir, svarbiausia, kad savyje rastų jėgos būti sąžiningi patiems sau. O tada darytų sąžiningus sprendimus, priimtinus visiems, už kuriuos mes galėtume juos gerbti.
N.P. Baigdama mūsų pokalbį, aš dar norėčiau paklausti apie Jūsų knygą, kuri pasirodė pernai, sulaukė daug dėmesio, sukėlė net ir triukšmo, tačiau įdomiausia, kad šiais metais tos diskusijos tebevykta. Seimo komisijos ją citavo, kiti naudojo savo gynybai, buvo tokių, kurie panoro teistis. Gal jau pasigailėjote, kad ta knyga apskritai pasirodė?
V.A. Tikrai nesigailiu dėl tos knygos. Jeigu manęs kas nors paklaustų, ar aš dar kartą daryčiau tokį dalyką, aš labai rimtai sakau – taip. Aš manau, kad nusikaltimo prieš nieką nepadariau, niekam pikto nenorėjau, parašiau tai, ką aš galvojau.
N.P. O dabar, kai Jūs į viską žiūrite iš šalies, kai jau nebeeinate Prezidento pareigų, negalvojate apie dar vieną knygą?
V.A. Aš galiu tik tiek pasakyti – nenustebkite, jeigu ji atsiras.
N.P. Gerai, tai lauksime. Na, ir būtų nedovanotina atsisveikinti su Jumis, neišgirdus Jūsų linkėjimų 2013-iesiems.
V.A. Asmeniškai Jums linkiu ištvermės, to paties entuziazmo ir žurnalistinio darbo, kuriuo aš gėriuosi, o bendrai, norėčiau, kad kitais metais lydėtų mus sąžiningumas, pasišventimas, kantrumas, pakeltume visus sunkumus ir tuo pačiu įsipareigotume, kad visi mūsų veiksmai būtų vardan bendros Lietuvos žmonių gerovės.
