Kalbas apie Lietuvos įvaizdį kaitina politikai ir politikieriai, grožinės literatūros kūrėjai, rašydami, esą lietuviai valgo arklieną, ir netgi mūsų draugiškas pavydas Estijai, kuri jau išmoko visur ir visomis progomis save pagirti. Kalbas kartais keičia neatidėliotini veiksmai. Tik kad po tų veiksmų vėl kalbama, kad mes be įvaizdžio.
Taigi be įvaizdžio kaip be ryšio. Nei tavęs kas žino, nei pats sau gražus esi. Pamenu, kaip prieš ketvertą metų pažįstamas, dirbantis Europos Parlamente, aiškinosi, kas yra Lietuva. Sakė, kad apie Latviją ir Estiją jis šį bei tą žino, nes Parlamento koridoriuose vis būna kokios nors estiškos ar latviškos parodėlės. Vaikščiodamas nori nenori atkreipi dėmesį. Tačiau lietuviškų parodėlių jis gyvenime neregėjo. Gal todėl mane jis ir vadindavo latviu. Dabar laikai pasikeitė ir kiekvienas supranta įvaizdžio reikšmę. Todėl kartais ir gimsta užmojai, kuriuos pavadinčiau taip: "Užtvokime Europai su Lietuvos įvaizdžiu". Tvoti reikia, aišku, smūtkeliais, gintariniu Baltijos pajūriu su geltonkase lietuvaite ir Čiurlioniu. Tikrai nesu nusistatęs nė prieš vieną iš šių išvardytų Lietuvos įvaizdžio komponentų. Tik bėda ta, kad nemokame jų pateikti.
Štai prieš metus Lietuvoje visi tik ir kalbėjo, kaip puiku, kad nuvežėme Čiurlionio paveikslus į Paryžių. Ne tik nuvežėme, bet ir pakabinome pačiame Orsay muziejuje. Muziejus žinomas, lankomas, taigi mus pastebės. Skaitydamas tokius argumentus lietuviškoje spaudoje nuoširdžiai džiaugiausi. Tačiau kaip tyčia tuomet teko lankytis Paryžiuje. Ten susitikęs su draugu briuseliečiu, buvau prikalbintas aplankyti Čiurlionio ekspoziciją: esą jis nori geriau pažinti Lietuvą. Ir ten manęs laukė nusivylimai. Pasirodo, Čiurlionis buvo eksponuojamas kažkokioje mažoje salytėje po laiptais. Netgi manasis draugas, kuris Orsay muziejų žino kaip savo penkis pirštus (tuo galėjau įsitikinti, kai jis puikiai mane supažindino su kitomis ekspozicijomis), gerokai pavargo, kol surado eksponuojamus Čiurlionio darbus. Nors norėdami patekti į muziejų, atstovėjome nemažą eilę, tačiau, žmonių, apžiūrinėjančių Lietuvos įvaizdžio (taip įvardyti Čiurlionį, manau, drąsiai galima) darbus, buvo mažai. Kiek teko vogčiomis nugirsti murmant prancūzus, jie labiausiai apgailestavo, jog Čiurlionis toks jaunas numirė. Tik biografinis faktas kėlė susidomėjimą... Taigi buvo eksponuojama geros vietos blogoje salėje. Aišku, tai geriau nei nieko, bet vis dėlto...
Tebūnie tai istorija, tačiau dabar jau pradėta kalbėti apie Frankfurto knygų mugę: esą gera proga pagaliau parodyti save pasauliui. Tačiau paaiškėja, kad važiuodami į knygų mugę neturime knygų. Visi kaip susitarę teigia, jog nėra autorių, kurie galėtų būti įdomūs europiečiams. Bala nematė, - neįdomūs tai neįdomūs, tačiau kam ten važiuoti, jei neturime ką parodyti? Kokia iš to nauda? Kas galėtų paaiškinti? Vien tik gražus pasirodymas "tarptautinei bendrijai"? Ir vėl kaip toje pasakoje: nei nuoga, nei apsirengusi. Nei su įvaizdžiu, nei be įvaizdžio.
Aišku, daugelis čia ir numos ranka: "Ech, tie kultūrininkai, nieko jie iki galo nemoka padaryti". Neverta. Bendraujant su užsieniečiais buvo keista patirti skundžiantis informacijos apie Lietuvą stoka. Ilgą laiką juos tyliai kaltinau tingumu ir nenoru tos informacijos pasiieškoti. Tačiau vienas nutikimas privertė kitaip galvoti. Neseniai paskelbtais Europos Sąjungos statistikos tarnybos "Eurostat" duomenimis, Latvija ir Lietuva pagal interneto vartotojų skaičių yra trylikos į ES pretenduojančių įstoti Rytų ir Centrinės Europos valstybių sąrašo pabaigoje. Anot "Eurostat", 2000-aisiais Lietuvoje internetu naudojosi vos 6,1 proc. visų gyventojų.
"Eurostat" duomenimis, Lietuva interneto vartotojų skaičiumi yra pralenkusi tik Turkiją (2,9 proc. visų gyventojų), Rumuniją (3,1 proc.) ir Bulgariją (5,2 proc.). O Estija pagal internautų skaičių yra pati pirmoji tarp šalių kandidačių: 26,3 proc. jos gyventojų naudojasi internetu.
Tačiau situacija šiuo metu yra visai kitokia. Praeitų metų rudenį buvo skelbtas Atviros Lietuvos fondo užsakymu atliktas tyrimas, kurio rezultatai rodo, jog internetu yra pasinaudoję 19,5 proc. visų 15 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų. Kiekvieną dieną naudojasi 4,2 proc. O kartą per savaitę internetu naudojasi 15,1 proc. respondentų.
Taigi kodėl pateikti tokie duomenys? Tikriausiai todėl, kad koks nors valdininkas, užuot pasidomėjęs, įrašė senus duomenis ir nusiuntė "Eurostat". O dabar įsivaizduokime verslininką, kuris norėtų investuoti į kokį nors internetinį verslą Lietuvoje. Ar jis tą darytų, pamatęs tokius duomenis? O jį įtikinėti, jog situacija pas mus kur kas geresnė, teks ilgai ir nuobodžiai. Jis vis tiek labiau pasitikės "Eurostar" duomenimis nei mūsiškiu ALF tyrimu. Ir tokių pavyzdžių gausu.
Įvaizdžiai yra labai gerai, tačiau kai pradedama kalbėti apie investicijas, verslą, politiką, žmogaus teises ir t.t., visi ieško ne įvaizdžio, bet faktų. Ir blogiausia, kad čia mes patys suklumpame. Užsimoję Europą smūgiuoti savais įvaizdžiais atsainiai žvelgiame į paprastos informacijos, realiai atspindinčios mūsų ūkį, pateikimą. Tad prieš tvatinant visus iš eilės savo įvaizdžiais, gal reiktų pasirūpinti, jog tiksli informacija atsidurtų ten, kur reikia, kad ją surastų tie, kuriems tai aktualu. O po to jau kalkime įvaizdį, kuriuo Europai daužysime per galvą.
