Margarita Pūdžiuvienė
Paskyras socialiniame tinklalapyje turintiems pagėgiškiams ir tauragiškiams turėtų būti pažįstamas pseudonimu „Linksmutis sventutis“ pasivadinęs vartotojas. Po Kalėdų Senelio kostiumu ir barzda – tokia nuotrauka save pristato „Linksmutis sventutis“ – „slepiasi“ pagėgiškė Rasa Ramanauskienė. Artistiška asmenybė ir mama, visai neseniai išbandžiusi ir emigrantės dalią.
Rengia siurprizus
Kas su Rasa nėra pažįstami realybėje, pasakyti, kokia ji yra iš tiesų, būtų sudėtinga – „Linksmučio sventučio“ paskyroje gausu nuotraukų, kuriose renginių organizatorė persirengusi vienuole, mokinuke, Verka Serdiučka, mokytoja, kiškiu, karaliene. Kaip sako pati artistė, kas kartą pravėrus vakarėlio, kuriame pasirodyti ji samdoma, duris Rasos nebelieka – manieras, kalbėseną pakeičia įkūnijamas personažas.
– Dažniausiai mus kviečia (Rasa dirba kartu su savo kolege Svetlana) atvykti pasveikinti jubiliatą ar sutuoktinius. Mūsų tikslas – nustebinti, pralinksminti. Prieš apsilankydamos šventėje siekiame kuo daugiau sužinoti apie sveikinamą asmenį – koks jo būdas, kuo dirba, ką mėgsta. Pagal tai sukuriame sveikinimą. Pavyzdžiui, važiuodamos į Šilutę sveikinti vienos įmonės vadovo, žinojome, jog jis kadaise dirbo mokytoju. Persirengėme ir atvykusios į šventę prisistatėme buvusiomis mokinėmis, esą mes ieškome mokytojo, kurį buvome įsimylėjusios. Žinoma, kartu su vaidmenimis esame parengusios ir programėlę, žaidimų. Sveikindamos buhalterę iš Tauragės prisistatėme Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovėmis. Esą atvykome išsiaiškinti, kur buhalterė švaisto savo darbovietės pinigus, už kokias lėšas ji važinėja į Klaipėdą (artimieji pasakojo, kad ji dažnai ten lankosi), gal ji ten kokią aferą suka, gal paplūdimyje po krūmu kokius vekselius palikinėja. Susirengėme ją išsivežti, tačiau susirinkusiems palikome progą ją išteisinti – kiekvienas turėjo pasakyti apie jubiliatę ką nors gero, – organizuotą programą nusako Rasa.
Pagėgiškiams muitininkės nepatiko
Apie tai, kad vakarėlyje apsilankys „nekviestos“ viešnios, žino tik sumanymo autorius. Tiek jubiliatui, tiek renginio svečiams tai būna naujiena. Nors sulaukiama ne tik teigiamų žmonių reakcijų, tačiau dažniausiai nustebintieji lieka patenkinti.
– Tauragėje, sveikindamos vieną verslininką, persirengėme vienuolėmis. Atėjome užsidegusios žvakes. Pamenu, kaip kažkas iš šventės dalyvių prašė pritildyti muziką, nes „vienuolės atėjo“. Kiekvieną kartą nežinai, kaip viskas pakryps. Pagėgiuose prieš septynerius metus į kalėdinį vakarėlį atvykome persirengusios muitininkėmis. Publika buvo jauni, pasiturintys žmonės. Vaikinai net nežiūrėjo į mus, kalbinami nusukdavo veidus, leido suprasti, kad mūsų pasirodymas jų nedomina. Tauragėje kartą pasitaikė, jog verslininkų vakarėlio pradžioje susirinkusieji pasitiko mus keiksmažodžiais, o paskui apsipratę ir išleisti nenorėjo, – pasakojo Rasa.
„Princesės man buvo nuobodžios“
Žinoma, Rasos artistiškumas ir išmoningumas pralinksminti žmones negimė sulig idėja imtis renginių organizavimo. Rasa iš kitų išsiskyrė nuo mažens.
– Kai per mokyklinius vaidinimus mergaitės rinkdavosi snieguolės ar princesės vaidmenis, aš norėdavau būti ragana, vilku ar kitu ryškesniu personažu. Princesės man buvo nuobodžios.
Baigusi vidurinę mergina mėgino stoti į režisūrą, tačiau neįveikė stojamųjų egzaminų, nes stojantieji privalėjo mokėti groti kokiu nors instrumentu. Rasa ėmė studijuoti teisę, tačiau po poros metų mokslus metė, įsidarbino Pagėgių savivaldybės kultūros centre jaunimo reikalų koordinatore. Dirbo ir auklėtoja bei dramos būrelio vadove Pagėgių vaikų globos namuose, vėliau – Pagėgių savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriuje.
– Tai buvo darbas su dokumentais. Man trūko veiklos. Savo malonumui organizuodavau šeimos ar draugų šventes. Vienos jų metu mane pastebėjo Kultūros centro vadovės Svetlana Jašinskienė ir pasiūlė imtis renginių organizavimo. Mudvi laikraštyje išspausdinome reklaminį skelbimą ir buvome pakviestos į gimtadienį Šilutėje. Taip ir prasidėjo, – kaip tapo renginių organizatore, pasakojo Rasa.
Airijoje irgi organizavo renginius
Veikla prislopo moteriai susilaukus antrojo vaikučio.
– Pamenu vieną renginį, kai laukiausi – vykome į vestuves. Vaidinau paliktą nėščią merginą, o Svetlana buvo mano „mama“. Vienas šventės dalyvių pakvietė mane šokti, apkabino ir garsiai nustebo: „Ji tikrai nėščia“. Taip, pilvas buvo tikras, – juokiasi Rasa.
Gimus sūnui po kurio laiko šeima išvyko į Airiją. Užsienyje moteris nuo savo mėgstamos veiklos, renginių organizavimo, nenutolo.
– Pažįstama lietuvaitė kirpėja supažindino mane su vieno restorano savininke, irgi lietuve. Surengiau tame restorane kalėdinį vakarėlį lietuvių emigrantų vaikams. Vėliau manęs paprašė organizuoti ir naujametinį vakarėlį, kuriame vaidinau mokytoją. Paruošiau užduotis, reikalaujančias prisiminti mokyklinius laikus, įvairias disciplinas. Vėliau šventėme Kovo 8-ąją – „nusikėlėme“ į priešistorę ir aiškinomės, kaip pasaulis būtų sugriuvęs be moterų. Surasdavau restoranui muzikantus koncertams. Draugystė su šiuo restoranu nutrūko man suorganizavus renginį kitame. Gerai sutarėme ir su kito restorano vadove – buvau įdarbinta administratore, man buvo pavesta rūpintis personalu, būti atsakinga už renginių organizavimą, teko ir barmene padirbėti, – apie savo veiklą užsienyje pasakojo Rasa.
Pasiilgo intelektualaus bendravimo
Nors, rodos, Rasai sekėsi puikiai, tačiau neapleido gimtosios šalies ilgesys. Anot jos, užsienyje labai ilgu – airiai emigrantus laiko antrarūšiais, o ten dirbantys lietuvaičiai labai užsiėmę pinigų kaupimu.
– Airiai labai konservatyvūs. Pasikvietėme į vakarėlį, išsikepėme skanių šašlykų, o atėję airiai atsinešė savo keptuvę ir taukuose kepė tas savo pamėgtas dešras. Jie labai riebiai valgo. Pamenu, salotoms supjausčiau kopūstą, tai jiems sukėlė tokią nuostabą! Jie mažai kuo domisi. Kartą su viena savo kolege (tuo metu dirbau greitai paruošiamo maisto užkandinėje) norėjau pasidalinti mintimis apie Filipinuose praūžusį uraganą, tai ta airė nustebo: „Kokie Filipinai, koks uraganas – nieko nežinau“. Jiems niekas neįdomu. Pasiilgau intelektualaus bendravimo. Įdomiai pasišnekėti galėdavau tik su savo vyru ir dar viena lietuvaičių šeima. Be to, praėjus ketveriems metams Airijoje pajutau, jog man kalbant tampa vis sunkiau esmę perteikti lietuviškais žodžiais, galvon lindo angliški paaiškinimai, sąvokos. Ką ten kalbėti apie gražius lietuviškus išsireiškimus – juos tiesiog pamažu ėmiau pamiršti. Man ėmė stigti gražių lietuviškų žodžių, – paprastai apie užsienyje prasidėjusią savo „kultūrinę sausrą“ pasakoja Rasa.
Praėjusį mėnesį Rasa grįžo į gimtuosius Pagėgius. Dabar ji ieško nuolatinio darbo ir vis dar organizuoja renginius. Vos grįžusiai jai jau teko organizuoti kalėdinę šventę vaikams.
