Vakarų spauda šiandien daug dėmesio skiria antradienio sprogimui Jungtinių Tautų būstinėje Irake ir padėčiai Irake apskritai. Ketvirtadienio (08.21) spaudą apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Darius Udrys.
“Kada pagaliau prisipažinsime, kad mūsų pradėtas kvailas karas Irake yra fiasko, kurio negalime laimėti?” - dienraščio “New York Times” puslapiuose klausia Bobas Herbertas. Jungtinėse Tautose diplomatai privačiai su kartėliu nuogąstauja, kad Jungtinių Valstijų veiksmai Irake išjudino radikaliausius musulmonus. “Tai džihadistų sapnas, - kalbėjo vienas aukšto rango Jungtinių Tautų pareigūnas. - Pasipriešinimas tik stiprės”. Herberto teigimu, amerikiečiai nesuvokia, kodėl jų kariai Irake nesupranta savo misijos, kovojama su partizanais - to Pentagonas nesitikėjo. Dėl to daromos klaidos - nervingi kariai žudo nekaltus žmones. Irakiečiams okupacija yra pažeminimas, o teroristams - paskata. Vietname įklimpome, nes politikai neapibrėžė karių misijos ir nuslėpė tikrą padėtį. Iraką reikia kuo greičiau atiduoti Jungtinių Tautų žinion. Jungtinės Valstijos nepajėgios šalyje laiduoti saugumo ir Iraką atkurti - joms reikia sąjungininkių, rašo Herbertas.
Dienraščio “International Herald Tribune” redaktoriai pažymi, kad teroristai mėgina ne tik naikinti objektus ir žmones, bet ir pasiekti politinius tikslus. Tam negalima pasiduoti. Busho vyriausybė turi paskirti daugiau išteklių ir daugiau karių, jeigu jų reikia. Irakiečiai turi įsitikinti, kad Vašingtonui netrūksta ryžto ir priemonių. Amerikos kariai turi jaustis pakankamai saugūs, kad neimtų žiūrėti į visus irakiečius kaip į galimus užpuolikus, būtina laiduoti ir tarptautinių paramos organizacijų saugumą. Antradienio išpuolis rodo, kad Irakas tampa magnetu tarptautiniams teroristams. Atrodo, kad tai ne vietinių irakiečių darbas. Pranešama, kad į Iraką iš Irano ir Saudo Arabijos braunasi radikalūs islamistai. To Busho vyriausybė nesitikėjo. Jungtinės Valstijos turi atsisakyti ankstesnių, perdėm optimistiškų scenarijų ir sugalvoti naują strategiją. Irakiečiams, paramos tiekėjams ir amerikiečių kariams reikia daugiau apsaugos, bet negalima slapstytis bunkeriuose. Būtina greičiau atkurti esmines komunalines paslaugas ir šalies ūkį, taip pat reiktų pasiūlyti Jungtinėms Tautoms didesnį vaidmenį ir su tuo susitaikyti, rašo “International Herald Tribune” redaktoriai.
Dienraščio “Neue Zuercher” redaktoriai įtaria, kad už antradienio sprogimą Bagdade atsakingi radikalūs islamistai, kurių tikslas - ardyti tvarką ir sukelti grėsmę bei sąmyšį, kuriame jie galėtų perimti valdžią. Tai, kad Irakas nebėra totalitarinė diktatūra - jiems naudinga. Iraką valdo svetimi kariai, kurie šalį saugo ir visuomenės nuotaikas stebi nepakankamai atidžiai. Arabų ir musulmonų pasaulyje Irako okupacija laikoma neteisėta. Islamistai, norintys tapti kankiniais arba didvyriais kovoje su amerikiečiais, Irake gali tikėtis paramos ir užuojautos. Išpuolio prieš Jungtines Tautas tikslas - iš Irako pašalinti svetimšalius, ne tik amerikiečius, bet visus vakariečius, kurie galėtų trukdyti islamistų programai. Islamistai nori išvyti Jungtines Tautas ir versti irakiečius rinktis tarp amerikiečių ir jų peršamos “islamo” sampratos. Jungtinės Tautos galėtų pasiūlyti tarpinį variantą. Atiduodamas daugiau atsakomybės joms, Vašingtonas išvengtų priekaištų, kad Iraką žadama valdyti kaip koloniją. Jungtinės Tautos taip pat trukdytų islamistams, mano dienraščio “Neue Zuercher” redaktoriai.
Dienraščio “Wall Street Journal” puslapiuose buvęs Reagano ir Busho tėvo užsienio reikalų ministrų teisinis patarėjas Abrahamas Sofaeras teigia, kad arabiškas nacionalizmas, kurio vedami dabar Iraką užplūdo kovingi arabai, yra beprasmiškas. Sofaeras prisimena 1985 metais vykusią vakarienę buvusio Irako užsienio reikalų ministro Tareqo Azizo garbei. Anuo metu Irakas palaikė gerus santykius su Vašingtonu. Azizas aiškino, kaip Amerikos ir Irako interesai sutampa, kad Vakarai turi leisti arabams stiprinti savo ūkius ir skatinti jų pasitikėjimą savimi, liautis rėmus senamadiškus, save lepinančius musulmoniškus vadovus, švaistančius savo šalies išteklius. Su viskuo galima buvo sutikti. Bet tada Azizas ėmė aiškinti, kad arabai tai pasieks tik susivienydami į vieną tautą, kuriai priklausys visi Artimieji Rytai, įskaitant Izraelį. Po Azizo atsistojo Donaldas Rumsfeldas. Jis pareiškė sutinkąs su Azizo pastangomis skatinti arabų šalių modernizavimą, bet paklausė, ar Azizas tikrai manąs, kad geriausias būdas tai pasiekti - arabų nacionalizmas. Žodžiu, ar irakiečiams nebūtų naudingiau ieškoti sąjungos su bendraminčiais Vakaruose. Azizas pasirinko kitą kelią, kuris privedė prie kruvinos diktatūros. Dabar Vakarai turi padėti Irakui ir įtikinti irakiečius, kad kitas kelias geresnis. Bet tai pasieksime ne jėga, o įtraukdami į valdžią kuo daugiau irakiečių, užtikrindami, kad laurus už pažangą Irake galėtų prisiimti jie patys, rašo Sofaeras.
Anot dienraščio “Independent” redaktorių, išpuolis prieš Jungtinių Tautų būstinę parodė, kad dabartinis amerikiečių ir britų karių sąstatas nepajėgia laiduoti Irako saugumo. Kaltos ir Jungtinės Tautos, kurios naiviai siekdamos atsiriboti nuo okupacinių pajėgų nusprendė savo pastato nesaugoti. Bet Jungtinėms Tautoms pasitraukti iš Irako būtų didžiulė klaida. Pagal pavasarį priimtą Saugumo Tarybos rezoliuciją 1483, Jungtinės Valstijos pasiliko teisę vadovauti Irako saugumui. Jungtinės Tautos nenori, kad žydrieji šalmai būtų pavaldūs amerikiečiams, kai kurios šalys atsisako pasiųsti į Iraką savo karius reikšdamos nepasitenkinimą Britanijos ir Jungtinių Valstijų nepaisymu Jungtinių Tautų, kitos sutinka siųsti karius tik jeigu jiems vadovaus Jungtinės Tautos. Naujausi išpuoliai rodo, kad Irake reikia daug daugiau karių. Juos turi atsiųsti arba Britanija ir Amerika, arba reikia nusileisti Jungtinėms Tautoms. Tam, ko gero, reiktų dar vienos Saugumo Tarybos rezoliucijos, įgaliojančios Jungtines Tautas tuo užsiimti. Galbūt šios savaitės išpuolis paskatins Vašingtoną pagaliau pasidalyti atsakomybe su Jungtinėmis Tautomis, rašo dienraštis “Independent”.
Dienraščio “Guardian” puslapiuose Prancūzijos istorikas Robertas Gildea perspėja, kad padėtis Irake ima panašėti į Vietnamą. Kas atsitiko? Pasak Gildea, okupantai visada tvirtina atnešą laisvę ir civilizaciją, tačiau viskas pasibaigia okupuojamų šalių išnaudojimu ir kritikos malšinimu saugumo vardan. Be to, niekas neįkvėpia nacionalizmo taip, kaip svetima okupacija. Kaip Robespierre’as po Prancūzijos revoliucijos pasakė: “niekas nemėgsta ginkluotų misionierių”. Prancūzų okupacija netrukus įžiebė nacionalistų sukilimus Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje ir Rusijoje. Jie galutinai sužlugdė Prancūzijos imperiją. Sukilėlius galima smerkti, vadinti teroristais ir banditais, tačiau kas vienam - banditas, kitam - laisvės kovotojas. Tą patį, ką šiandien daro sukilėliai Irake, darė prancūzų sukilėliai vokiečių okupacijos metais. O pastarieji laikomi didvyriais. Ką galima pasimokyti iš Prancūzijos pavyzdžio? Pirmiausia, kaip ir pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, svarbu suimti tik buvusios vyriausybės vadovus, paliekant pareigose žemesnio rango pareigūnus, kurie vieninteliai sugeba šalį prižiūrėti. Antra, reikia kuo greičiau pereiti prie demokratijos. De Gaulle’is neleido sąjungininkams Prancūzijoje sukurti karinės vyriausybės. Gaila, kad Irakas neturi savo de Gaulle’io, baigia savo pastabas istorikas Robertas Gildea.
Dienraščio “Frankfurter Allgemeine” redaktoriai apžvelgia, ką apie išpuolį rašo Irako dienraščiai. Dienraštis “Zaman” užpuolikus vadina “neatpažintais” ir įvykiui skiria tik dvidešimt eilučių. Dienraščio redaktorius yra buvęs Husseino valstybinio dienraščio vadovas ir prijaučia buvusiai vyriausybei. Proamerikietiški dienraščiai, tokie kaip “Saba”, išpuoliui irgi neskiria daug dėmesio, galbūt nenorėdami sukurti įvaizdžio, esą amerikiečiai nesuvaldo padėties. Dienraštis “Dastur” klausia, kodėl pasikėsinta būtent į Jungtines Tautas. Dienraščio teigimu, teroristai neturi racionalių tikslų, o šiek tiek kaltos ir pačios Jungtinės Tautos, kurios savo būstinės nesaugojo, kaip savo įrenginius saugo amerikiečiai.
