Vakarų laikraščių apžvalgoje tokios temos: Jungtinių Valstijų ir Rusijos santykiai po abiejų šalių prezidentų susitikimo, globalizacijos aspektai ir naujų katalikų kardinolų skyrimas. Antradienio (09.30) spaudą apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Laimantas Jonušys.
Laikraštyje “Wall Street Journal” rašoma, kad nors prezidentų Bušo ir Putino susitikimas buvo kupinas optimistinių gaidų, anaiptol ne viskas yra gerai: “Poną Bušą turėtų nuvilti pono Putino atsisakymas sustabdyti Rusijos 800 milijonų dolerių sutartį statyti branduolinę jėgainę Irane arba padaryti esminių nuolaidų. Vašingtonas jau keletą metų siekia sutrukdyti muloms pasigaminti bombą ir spaudžia Maskvą prisidėti prie šios kovos”.
Kitame “Wall Street Journal” straipsnyje cituojama JAV Valstybės saugumo patarėja Kondolyza Rais, sakiusi, kad Rusijai dabar galima atleisti jos sprendimą paremti Prancūziją priešinantis karui Irake. Bet, straipsnio autoriaus Džordžo Melouno nuomone, sunku iš karto atleisti Rusijai už visą jos elgesį XX amžiuje. Čia suminima keletas to elgesio padarinių, pavyzdžiui, tai, kad iki šiol Rusijoje tebėra daugybė masinio naikinimo ginklų, kurie tinkamai neprižiūrimi ir gali kelti pavojų visam pasauliui.
Dienraštyje “New York Times” kalbama apie “slegiantį šaltojo karo branduolinį palikimą”, kuris “kelia potencialų pavojų ne tik Rusijai, bet ir jos kaimynams”. Straipsnio autorius Ašotas Sarkisovas, Rusijos karinio laivyno atsargos viceadmirolas, teigia, kad iš 192 nebenaudojamų Rusijos atominių povandeninių laivų nė vienas nėra iki galo išmontuotas - Rusija neturi pakankamai vietų sunaudotam laivų kurui ir radiacijos turinčiam metalo laužui. Straipsnio autoriaus nuomone, problemą galima išspręsti tik tarptautinėmis pastangomis.
Spaudoje vėl diskutuojama globalizacijos temomis. Dienraštyje “Financial Times” teigiama, kad neseniai vykusias Pasaulio prekybos organizacijos derybas Kankune sužlugdė tai, kad Europos Sąjunga ir Jungtinės Valstijos stokojo politinės valios imtis ryžtingų žingsnių žemės ūkio srityje ir todėl tik kaltino besivystančias šalis nenoru reformuoti savo žemės ūkį. “Derybos buvo politinės: išsivystęs pasaulis išlaiko savo vis sunkiau pateisinamas privilegijas, o besivystantis pasaulis rodo vis didesnį apmaudą”, - teigė straipsnio autorius - Pietų Afrikos Respublikos prekybos ir pramonės ministras Alekas Ervinas.
O dienraščio “Washington Post” komentatorius kalba apie globalizacijos neigiamus padarinius Jungtinėms Valstijoms. Pasak jo, praėjusį ūkio pakilimo dešimtmetį pritarimas globalizacijai buvo pateisinamas, bet dabar aiškėja, kad ji turi rimtą kainą ir tai nėra tik pereinamojo laikotarpio problemos. Paprastai kalbama, kad, žinoma, kai kas pralaimi globalizacijoje, bet yra daug daugiau laimėtojų ir nesą ko nerimauti. “Mūsų šviesios ateities pranašai sakė, kad Jungtinėms Valstijoms tikrai nereikia nerimauti dėl “senųjų” pramonės šakų, tokių kaip metalurgijos arba drabužių pramonė. Reikia rūpintis, kad mes pirmautume visose naujose, tiksliosios technikos srityse”, - primena straipsnio autorius Dionas ir toliau sako, kad nurašyti “seną” pramonę daug lengviau tiems, kurie nuo jos niekada nepriklausė. Toliau straipsnyje pateikiami statistikos duomenys: 2002-aisiais amerikiečių šeimų pajamos sumažėjo jau trečius metus iš eilės, skurdžių amerikiečių skaičius išaugo 1,7 milijono. Tarp labiausiai nukentėjusių - senos pramoninės valstijos: Mičiganas, Ilinojus, Ohajas, Misūris. “Argi nėra pagrindo nerimauti, kad globalizacijos paskatintas darbo vietų persikėlimas į Kiniją ir kitur kartu su dideliu darbo našumo pagerėjimu sukūrė ekonomiką, kuri net ir sočiais metais daugelį mūsų piliečių palieka užpakaly?” - klausiama dienraščio “Washington Post” straipsnyje.
“New York Times” redakcijos straipsnyje taip pat rašoma apie padidėjusį skurstančių amerikiečių skaičių. “Ši niūri tendencija vargu ar bus pakeista artimoje ateityje, kai prezidentas ir respublikonų dominuojamas Kongresas mokės už mokesčių sumažinimą, gelbės pokario Iraką ir vykdys kitas programas, biudžeto deficitui vis augant”, - rašoma straipsnyje ir toliau teigiama, kad vienas esminių skurdo veiksnių yra per pastaruosius trejus metus beveik patrigubėjęs ilgalaikis nedarbas: “Beveik du milijonai buvusių darbingų žmonių nebesitiki rasti darbą”.
Laikraštyje “Welt” rašoma, kad tarp popiežiaus paskelbtų naujų kardinolų yra netikėtumų ir kad galbūt ką nors iš jų Jonas Paulius II norėtų matyti savo įpėdiniu. “2001 metų pavasarį Jonas Paulius II keletui Argentinos vyskupų leido suprasti, kad būsimasis popiežius dar nėra kardinolas. Jeigu taip, jis turėtų būti tarp šių naujųjų kandidatų”, - teigiama straipsnyje; o kitame Vokietijos laikraštyje “Tagesspiegel” pabrėžiama, kad tarp naujų būsimų kardinolų nėra nė vieno vokiečio ir tik vienas amerikietis, nors toliau pripažįstama, kad tam gali būti suprantamų priežasčių. Toliau rašoma: “Vokietijos ir Šiaurės Amerikos katalikai daugiausiai prisideda prie Vatikano finansavimo. Kartu abi šios Bažnyčios dalys Šventajam Sostui yra problemiškos: JAV ir Vokietijoje - moderniosios Vakarų visuomenės svarbiausiuose mišrios krikščionybės regionuose - katalikų tikratikystė kvestionuojama ir, griežtosios pozicijos šalininkų požiūriu, protestantizuojama. Konfesiškai pliuralistiniuose Vakaruose yra pinigai ir modernizmas, tačiau labai akivaizdu, kad trečiajame pasaulyje vakarykštė katalikybė pritraukia rytdienos tikinčiuosius. Šią aplinkybę atspindi daugelio naujų kandidatų kilmė, ir tai, be abejo, sustiprins konservatyvųjį sparną renkant naują popiežių”, - rašė Berlyno laikraštis “Tagesspiegel”.
Dienraštyje “Washington Times” aiškinama, kad visuotinės kalbos apie Vatikano konservatyvumą nepagrįstos, nes per pastaruosius dešimtmečius padarytos reformos iš esmės pakirto Katalikų Bažnyčios tradicinį tęstinumą. Esą anksčiau tradiciją palaikyti padėdavo ir tai, kad popiežiui išrinkti reikėdavo dviejų trečdalių kardinolų pritarimo, o dabar užtenka pusės, be to, balsavime nebegali dalyvauti kardinolai, kuriems daugiau kaip 80 metų. “Kardinolas Jozefas Racingeris, antrasis pagal galias Vatikano veikėjas, Antrojo Susirinkimo laikotarpiu buvo radikalus kairysis teologas, o dabar laikomas konservatyviausiu kardinolu. Jis pripažino, kad per keturis dešimtmečius ne jis pasislinko į dešinę pusę, o pasaulis pasislinko taip toli į kairę, kad netgi jo pažangios pažiūros dabar atrodo tradicinės”, - rašė “Washington Times”.
Britanijos laikraštyje “Times”, kaip ir kitur, pabrėžiama, kad naujus kardinolus popiežius paskelbė keturiais mėnesiais anksčiau, negu buvo planuota. “Tai ir yra daugiausia, kaip gyvas popiežius gali paveikti savo įpėdinio išrinkimą”, - sakoma laikraščio redakcijos straipsnyje. Čia taip pat minima, kad šeši iš 30-ies naujų kardinolų yra italai, ir tai vėl kelia viltis, kad italai susigrąžins Šventąjį Sostą, nors Jono Pauliaus II požiūris tikriausiai kitoks - jis pabrėžia Katalikų Bažnyčios visuotinį pobūdį.
Britanijos laikraštyje “Independent” prognozuojama, kad popiežiui Jonui Pauliui II gali būti skirta Nobelio taikos premija. Naujasis laureatas bus paskelbtas už dešimties dienų. Taikos tyrimo instituto Osle direktorius Steinas Tonesonas mano, kad popiežius turi daugiausiai šansų gauti premiją, nors, pasak jo, komitetas tikriausiai norėtų skirti premiją musulmonui, bet joks garsus musulmonas nepareiškė tokios paramos taikai Irake kaip popiežius. Straipsnyje primenama, kad popiežius buvo atkaklus karo Irake priešininkas - jis siuntė atstovus į Bagdadą ir Vašingtoną, o Vatikane priėmė Irako užsienio reikalų ministrą krikščionį Tariką Azizą.
