Šiandien Vakarų spaudos apžvalgininkai daug rašo apie Lietuvos prezidento suniekintą Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinę Asamblėją. Ir ypač daug apie Amerikos prezidento Džordžo V. Bušo kalbą pirmojoje Asamblėjos sesijoje. Trečiadienio (09.24) užsienio laikraščius apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Gintaras Aleknonis.
Prieš metus savimi pasitikintis ir įžūlus prezidentas Bušas Jungtinių Tautų Organizacijoje (JTO) kalbėjo apie išlaisvintą nuo tironijos ir Sadamo Huseino Iraką, kuris taps naujosios Artimųjų Rytų demokratijos kertiniu akmeniu, rašoma Londono dienraščio “Times” redakcijos straipsnyje. Vakar lygiai taip pat įžūliai Bušas neatsiprašė už karą, kuris Iraką išvadavo nuo Sadamo. Amerikos prezidentas nedarė jokių nuolaidų savo kritikams, tarp kurių buvo ir JTO generalinis sekretorius Kofis Ananas, kalbėjęs, kad paskutiniai dvylika mėnesių buvo skausmingi tiems, kurie tiki, jog į bendras problemas galima atsakyti vieningai.
Prezidentas Bušas ir generalinis sekretorius Ananas vakar susikalbėjo, Amerikos dienraštyje “Washington Post” teigia Džimas Houglandas. Tačiau šiedu politikai liko savo vertybių sistemų ir patirties ribose. Nors jiedu ieškojo bendro pamato, abu vadovai kalbėjo apie du skirtingus pasaulius. Kofis Ananas piešė pasaulį, kuriame Jungtinių Valstijų nuogąstavimai dėl masinio naikinimo ginklų plitimo ir terorizmo galėtų būti sprendžiami pertvarkytoje ir atgaivintoje JTO sistemoje. Ananas kritiškai vertino Bušo vyriausybės prevencinių veiksmų sampratą, nors tokios sampratos ir nepaneigė.
Jungtinių Tautų Organizacijos generalinio sekretoriaus kalboje buvo kruopščiai pasvertas kiekvienas žodis, rašo amerikiečių apžvalgininkas. Ananas yra patyręs diplomatas, kuris puikiai supranta tikrą padėtį - be aktyvaus Amerikos įsitraukimo ir paramos JTO taps visiškai nereikšminga.
Prieš metus prezidentas Bušas ragino Jungtinių Tautų Organizaciją rimtai pažvelgti į gausias rezoliucijas Irako klausimu ir reikia džiaugtis, kad vakar jis grįžo į Generalinės Asamblėjos tribūną neatsiprašinėdamas už tai, kas įvyko, rašoma dienraščio “Wall Street Journal” redakcijos straipsnyje. Bušas buvo pakankamai kilnus ir linkęs taikytis. Jis gerai įvertino Jungtinių Tautų Organizacijos pagalbos tarnybų veiklą Irake, paragino JTO labiau įsitraukti į Irako atkūrimą. Mūsų nuomone, pats asmeniškai apsilankydamas Irake prezidentas Bušas sustiprintų daugumą savo teiginių.
Amerikos prezidento tonas kaip diena ir naktis skyrėsi nuo Prancūzijos vadovo Žako Širako pasisakymo, kuris kalbėjo taip, lyg nebūtų buvę rugsėjo 11-osios ir net pirmojo Persijos įlankos karo, rašoma “Wall Street Journal” redakcijos straipsnyje. Širakui svarbiausia buvo tai, kad karas buvo pradėtas be Saugumo Tarybos pritarimo ir jis apkaltino Jungtines Amerikos Valstijas sukėlus vieną didžiausių krizių.
Tačiau dabar tikrovė yra tokia, kad šį kartą Širakas pareiškė neketinąs vetuoti naujos JTO rezoliucijos Irako klausimu. Prancūzijos vadovas mano, kad ir kitos Europos šalys, net Vokietija ir Rusija nenorėtų, kad JAV Irake ištiktų nesėkmė. Širakui taip pat teko nusilenkti Bušo veiksmams.
“Wall Street Journal” atkreipia dėmesį, kad Generalinėje Asamblėjoje išryškėjo Amerikos ir jos paskirtosios Irako valdančiosios tarybos nuostatų skirtumai. Rugsėjį tarybai pirmininkaujantis Achmedas Čalabis ir kiti delegacijos nariai ragina kuo greičiau įtvirtinti Irako nepriklausomybę, leisti vyriausybei greičiau parengti savo karinius dalinius ir pradėti patiems palaikyti tvarką. Kažkuria prasme tokį irakiečių elgesį galime vertinti kaip paramą Prancūzijai, kuri skubotai ir ciniškai prabilo apie Irako savivaldą.
Prezidentas, kuris pasiekė pergalę, savo karius vesdamas neva Jungtinių Tautų Organizacijos vardu, turėtų sulaukti sutikimo kaip didvyris, dienraštyje “New York Times” rašo Styvenas Veismanas. Tačiau JTO Generalinėje Asamblėjoje prezidentas Bušas buvo sutiktas labai šaltai. Regis, kad pasaulio šalių vadovų auditorija suvokė, jog Amerikos prezidento pozicijas susilpnino namie smunkantis jo autoritetas, nepadeda jam ir sudėtinga saugumo padėtis Irake, kur kas savaitę žūva amerikiečių kareiviai. Be to, ir JAV paskirtieji Irako vadovai jau purkštauja prieš amerikiečių numatytą valdžios perdavimo tvarkaraštį.
Neatrodo, kad pasaulio šalių vadovai būtų linkę skubėti Bušui į pagalbą, rašo “New York Times” apžvalgininkas. Labai skeptiškai buvo vertinami ir Bušo pažadai atskleisti visą tiesą apie Irako vykdytas neteisėtas masinio naikinimo ginklų kūrimo programas.
Nors Bušo pasirodymas buvo geras, neatrodo, kad jis būtų padėjęs palenkti Saugumo Tarybą priimti nutarimą, išplečiantį JTO vaidmenį Irake. Tai padėtų Irake sutelkti daugiau kitų šalių karių ir gauti daugiau lėšų šalies atkūrimui.
Bušo kalba buvo labai nuoširdi, tačiau joje nebuvo nieko nauja. Padėtis Irake kasdien darosi vis sudėtingesnė, kaip ir atmosfera Jungtinių Tautų Organizacijoje, “New York Times” apžvalgininkui sakė vienas diplomatas.
Amerikos dienraštyje “Washington Post” prisimenami JAV Liberijai duoti, bet taip ir netesėti pažadai. Dviejų šimtų tūkstančių gyvybių pareikalavusio pilietinio karo išdraskyta Liberija pasaulio dėmesio centre atsidūrė vasarą, rašo žmogaus teisių gynimo grupės “Human Rights Watch” atstovas Tomas Malinovskis. Keliaudamas į Afriką, prezidentas Bušas žadėjo, kad Amerika padės Liberijos žmonėms rasti savo taikos kelią. Prie Liberijos krantų buvo pasiųsti du tūkstančiai amerikiečių jūrų pėstininkų. Kai rugpjūčio 15-ąją iš valdžios pasitraukė kruvinasis Čarlzas Teiloras, Liberijos sostinėje Monrovijoje išsilaipino dviejų šimtų amerikiečių karių vadinamasis avangardas. Atsirado vilčių, kad Jungtinės Valstijos pagaliau padės Liberijai.
Tačiau po dešimties dienų, daug tyliau, negu išsilaipino, amerikiečių jūrų pėstininkai grįžo į savo laivus. Liberijos sostinėje buvo palikti Vakarų Afrikos šalių atsiųsti kariai. Šie daliniai yra prastai aprūpinti ir negausūs. Liberijoje taika neprasidėjo, šalis vėl ėmė grįžti nežinomybėn.Daugelis Liberijos gyventojų ir afrikiečių apskritai iš šios istorijos daro ciniškas išvadas apie Bušo vyriausybės pasiryžimą rūpintis Afrika. JAV daliniai iki Liberijos nukeliavo 99 nuošimčius kelio. Pakankamai daug, kad būtų galima didžiuotis veiksmingumu. Tačiau amerikiečių kariai nebuvo tiek arti, kad būtų tekę rizikuoti ar prisiimti atsakomybę.
Vargu ar Amerikos valdžios veiksmai buvo taip kruopščiai apskaičiuoti, rašoma “Washington Post”. Veikiau tai buvo nešvarus kompromisas tarp užsienio reikalų ministro Kolino Pauelo, kuris plačiai žvelgia į Amerikos interesus visame pasaulyje, ir gerokai siauresnio Pentagono požiūrio. Kaip ir dauguma tokių kompromisų, jis turi prastų padarinių - amerikiečių daliniai yra šalia Liberijos. Pakankamai arti, kad jiems tektų atsakomybė už nesėkmes, ir per toli, kad laiduotų sėkmę.
