Irako padėtis lieka pasaulio dienraščių dėmesio centre. Kaip amerikiečiams elgtis su Irako nafta? Kodėl Bagdadas netapo antru Stalingradu? Kaip organizuoti išvaduotų teritorijų valdymą? Vakarų žurnalistai kelia daug klausimų. Šiuos klausimus ir kai kuriuos atsakymus, išspausdintus penktadienio (04.11) užsienio spaudoje, apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Darius Udrys.
Kaip bus su Irako nafta? - klausia dienraščio “New York Times” redaktoriai. Jeigu amerikiečių bendrovės pasipelnys iš Irako naftos irakiečių sąskaita, Vašingtonas iššvaistys politinį kapitalą, kurį laimėjo nugalėdamas Husseiną. Kol kas nafta turi būti naudojama irakiečių humanitariniams poreikiams tenkinti. Ji neturėtų būti naudojama karo išlaidoms padengti, - mano “New York Times”. Ilgainiui Irako naftos pramonės ateitį turės svarstyti patys irakiečiai, išsirinkę teisėtą vyriausybę. Busho vyriausybė žada atiduoti Irako naftą irakiečiams - šį pažadą būtina ištesėti, nepaisant įvairių lobių spaudimo panaudoti Irako naftą OPEC karteliui sugriauti arba suteikti amerikiečių naftos bendrovėms pirmenybę eksploatuojant Irako naftą.
Dienraštis “Washington Post” pažymi, kad džiūgaujantys irakiečiai, sveikinantys amerikiečių karius, visiškai nustebino arabų pasaulį. Arabų žiniasklaida tikino, kad amerikiečiai susiduria su neįveikiamu pasipriešinimu, kad Bagdadas taps nauju Stalingradu, kad tūkstančiai arabų savanorių gins Husseiną iki mirties. Arabų vadovai ilgus metus tvirtino, kad irakiečius kankina ne Husseinas, o Jungtinių Valstijų reikalaujamos sankcijos. Dabar, aiškindama irakiečių džiaugsmą, arabų žiniasklaida pasikliauja sąmokslo teorijomis - esą irakiečiai nesupranta, kad Amerika juos tik išnaudos. Daugybė arabų įtaria, kad nauja Irako vyriausybė bus Amerikos marionetė, kuri atiduos amerikiečiams visą Irako naftą. Kitų arabų šalių valdovai bijo kaip tik priešingo varianto - kad Amerika Irake sukurs tikrą demokratiją, kuri pakirs jų autoritetą. Jeigu Amerikai pavyks sukurti tikrai demokratišką Irako vyriausybę, kuri bus pripažinta kaip teisėta, tai gali pakeisti visą arabų pasaulį, mano “Washington Post” redaktoriai.
Dienraščio “Guardian” apžvalgininkas Martinas Woollacottas padėtį vertina pesimistiškiau. Anot jo, Vašingtono nesugebėjimas prikalbinti Jungtines Tautas ir Turkiją paremti karą Irake byloja apie ateities sunkumus. Arabai ir musulmonai ne tik stebės Amerikos veiklą Irake - jie jai trukdys. Kai kurie sieks ją sustabdyti, kiti - ją pakeisti. Arabai amerikiečių okupaciją interpretuos savaip, kaip jie interpretavo amerikiečių invaziją. Bus nesunku amerikiečių okupaciją vaizduoti, kaip Irako išnaudojimą. Pažangai Irake trukdys ne tik arabų užsispyrimas, bet ir Busho vyriausybės šališkumas ir trumparegiškumas, kurį liudija Jungtinių Valstijų užsienio reikalų ministro pavaduotojo Marco Grossmano siūlymas, kad naujoji Irako vyriausybė turėtų iškart pripažinti Izraelį. Į Iraką kišis ir Rusija, Prancūzija bei Vokietija, o Amerikos kariuomenės įsipareigojimai Irake gali trukdyti spręsti kitas problemas, kaip antai Šiaurės Korėja.
Laikraščio “Financial Times” puslapiuose buvęs Kosovo premjero patarėjas Aleksandras Dardelis siūlo neskubėti surengti rinkimų Irake - esą Irakas tam gali dar nebūti pasiruošęs. Pasak Dardelio, šalyse, kurios ilgai buvo valdomos despotiškai, greiti rinkimai dažniausiai nesukuria kompetentingų vyriausybių. Pavyzdžiui, Bosnijos vyriausybė vis dar nepajėgi valdyti be užsienio paramos. Kosove trūksta veiksmingos biurokratijos, o vyriausybę nuo korupcijos ir mafijos apsaugo tik NATO pajėgos. Iraką reiktų gaivinti kitaip. Visų pirma reiktų pabrėžti humanitarinę paramą, ūkio ir teisėtvarkos atkūrimą, kaip sąjungininkai padarė Vokietijoje ir Japonijoje po Antrojo pasaulinio karo. Husseinas Irako visuomenę nualino ir truks laiko jai pasiruošti sėkmingiems rinkimams. Kur nėra teisinės valstybės, vyriausybės linkusios į paralyžių, anarchiją arba korupciją. Į priekaištus dėl atidedamų rinkimų galima atsakyti įtraukus į naują vyriausybę Irako visuomenės gerbiamas asmenybes. Demokratija - tai ne vien rinkimai. Demokratijai reikia teisinės valstybės, veiksmingos, skaidrios biurokratijos ir teisingų gamybos skirstymo priemonių, - primena Dardelis.
Dienraščio “Sueddeutsche” puslapiuose Rudolphas Chimelli primena, kad kitos arabų valstybės Husseino nemėgo, bet Husseiną nukenksminus per pirmąjį Persijos įlankos karą nesinorėjo keisti Irako vyriausybės. Niekas to garsiai nesako, bet Saudo Arabija ir Kuveitas vietoj Saddamo Husseino mielai paskirtų kitą, reik manyti, švelnesnį diktatorių. Iranas mėgins didinti savo įtaką Irako šiitų bendruomenėje, kuri Irake sudaro daugumą, ir turės didelę įtaką demokratiškai Irako vyriausybei. Bet Iranas tai darys subtiliai, nenorėdamas užrūstinti Amerikos. Sirija gali būti rami - net Britanija Amerikos neparemtų, jeigu ji nuspręstų imtis veiksmų prieš ją, rašo Chimelli.
Ach, dabar panoro dalyvauti ir Prancūzija, Rusija bei Vokietija, šaiposi dienraščio “Wall Street Journal” redaktoriai. Tiesa, Kofi Annanas parodė pakankamai supratimo nutardamas nedalyvauti “nenorinčiųjų koalicijos” susitikime šį savaitgalį Sankt Peterburge. Tačiau nepaisant vaizdų, primenančių Paryžiaus išvadavimą 1944 metais ir Berlyno sienos žlugimą, vis dar tvirtinama, esą Jungtinių Valstijų karas Irake mažiau pateisinamas negu Jungtinių Tautų veiksmai, kurie padėjo Husseinui išlikti valdžioje tiek metų. Annanas tvirtina, esą tik Jungtinės Tautos gali įteisinti kokią nors naują Irako vyriausybę. Tačiau vyriausybės teisėtumą lems ne Jungtinių Tautų, o Irako piliečių pritarimas, teigia “Wall Street Journal” redaktoriai. Negana tokių nusišnekėjimų; pasižiūrėkime, ką veikia Jungtinių Tautų žmogaus teisų komisija. Komisija, kuriai pirmininkauja Libija, mėgina reabilituoti Sudaną, kur leidžiama turėti vergus ir kurį Jungtinės Valstijos kaltina genocidu. Dar blogiau - komisijos pastangas remia Prancūzija. Ar tai kartais nebus susiję su tuo, kad Sudano pietuose yra naftos telkiniai, kuriais domisi prancūzų bendrovė “TotaFina”? - klausia “Wall Street Journal”. O Prancūzija, Rusija ir Vokietija dabar nenori, kad paaiškėtų, kiek ir kaip jos pastaruoju metu rėmė Husseino vyriausybę, rašo laikraščio redaktoriai.
Dienraščio “International Herald Tribune” puslapiuose vokiečių rašytojas Guenteris Grassas nuogąstauja, kad karas Irake pakirto tarptautinę teisę ir įteisina stipriausiojo valdžią. Grassas perspėja, kad karas liudija Amerikos dorovinį nuosmukį - esą puldama Iraką Amerika išsižadėjo savo vertybių, prezidento Busho vyriausybė kenkia demokratijai nepaisydama Jungtinių Tautų, ribodama žodžio laisvę, manipuliuodama žiniasklaida tarsi totalitarinė valstybė, sutikdama su nekaltųjų žudynėmis dėl politinių ir ekonominių tikslų ir gąsdindama pasaulį neteisėtu karu. Grassas didžiuojasi Vokietijos nutarimu karui prieštarauti. Pasak jo, Vokietija pasimokė iš savo istorijos ir atsisako tokios paaugliškos elgsenos.
Dienraščio “Daily Telegraph” puslapiuose Johnas Keeganas klausia, kaip apžvalgininkai galėjo taip apsirikti, prognozuodami nesėkmę koalicijos pajėgoms Irake. Pasak Keegano, koalicija karą laimėjo ne tiek pasikliaudama pažangiausia informacine technika, kiek senovišku būdu - greitai ir veiksmingai užpuldama priešą tankais. Šarvuočiai “Bradley” irgi buvo labai naudingi - jie puikiai apsaugo karius nuo kulkų ir skeveldrų; logistika irgi buvo puiki - pasaulio istorijoje dar nebuvo tokio greito puolimo per tokį atstumą. Oro pajėgos buvo irgi labai veiksmingos. Įdomu bus sužinoti, kaip aviacija sužinojo apie taikinius - ar vien iš palydovų nuotraukų, ar taikinius parinko spec. daliniai? Keeganas mano, kad laikraščių apžvalgininkus apakino sąvokos, kaip “arabų visuomenės nuomonė”, “tarptautinė bendrija”, “saugumo tarybos nepritarimas”, “demonstracijos prieš karą” ir t.t. Tai paaiškina tokias antraštes: “amerikiečiai nebūtinai laimės”, “karas gali trukti ilgai” ir “Vietnamo šmėkla persekioja Bushą”.
