Užsienio laikraščiuose svarstoma, ar Irako kare įvyko lūžis. Penktadienio (04.04) užsienio spaudą apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Virgis Valentinavičius.
Britų dienraščio “Guardian” korespondentas Martinas Vulakotas pranašauja, kad supuvęs Irako režimas pagreitins savo mirtį, Irako kareiviai balsuos kojomis ir Bagdado mūšio nebus. Šiuolaikiniame kare sostinės neatsilaiko, kai šalis užimta. Išskyrus Sarajevą, taip žlugo Bangladešo Daka 1971-aisiais, Pietų Vietnamo Saigonas 1975-aisiais. Amerikiečių kariuomenės puolimas prie Bagdado žada tą patį. Gatvių mūšių tikimybė mažėja dažnėjant pranešimams, kad Irako kareiviai bėga iš mūšio lauko nieko nenuveikę, tik subombarduoti iš oro. Tai nėra kova “smūgis už smūgį”, todėl ji ypač demoralizuoja.
Dienraščio “Telegraph” korespondentas Alekas Raselas pranašauja tą patį - tironas pabėgs ir mūšio nebus. Prezidento gvardijai traukiantis į sostinę, priešo kariuomenė atėjo prie vartų, gynybai vadovaujantis generolas raportuoja, kad pasipriešinimas neįmanomas. Diktatorius sušaudo generolą, tačiau pats su šeima ir kalnu lagaminų bėga, miestas krinta be šūvio - tai ne Bagdadas, tai 1997 metų Kinšasa, kai veteranas kleptokratas Mobutu Sese Seko buvo nuverstas po trisdešimties metų valdžios. Nuo Afrikos iki Balkanų diktatūros atrodė stiprios iki paskutinės akimirkos, kai subliūkšdavo. Ar galima pamiršti Rumunijos komunistų diktatoriaus Nikolajės Čaušesku nustebusį žvilgsnį, kai savo rūmų Bukarešte balkone išgirdo pirmą nedrąsų minios švilpimą. Kitą dieną Čaušesku pabėgo, dar po trijų dienų buvo sušaudytas su žmona Elena.
Britų dienraščio “Independent” korespondentas Johanas Heris rašo, kad Irako civilines aukas reikia apverkti, kartu nereikia pamiršti, kad bet kokia kita alternatyva karui reiškia kur kas daugiau aukų. Nei taikos sąjūdis, nei Žakas Širakas, - niekas nesugebėjo pasiūlyti varianto, kad aukų būtų mažiau. Jei darytume taip, kaip siūlo antikarinė stovykla, žmonės mirtų nuo Sadamo rankos savaites, mėnesius, metus, vėliau mirtų valdant jo pamišusiam sūnui Udajui, ir taip be galo, lavonas po lavono.
Dienraštyje “Wall Street Journal Europe” Metjus Kaminskis rašo, kad tikras Sadamo Huseino karinės strategijos mokytojas buvo ne Vietnamas ir ne palestiniečių intifada, bet maršalas Josifas Broz Titas ir Jugoslavija. Sadamo karo vadai ilgai bendradarbiavo su šalimi, kuri yra apytikriai Irako dydžio ir kuri ruošėsi stipresnio priešininko puolimui. Broz Titas parengė totalinės gynybos doktriną tarybinės invazijos atvejui, pagal kurią priešo pajėgos būtų įleistos į lygumas, tačiau vadovaujant komunistų partijai ginkluotos draugovės pradėtų partizaninį karą. Karo atveju Borz Titas turėjo greitai atsitraukti iš Belgrado į bunkerius Vidurio Bosnijoje. Aštuntą dešimtmetį jugoslavų specialistai Bagdade pastatė kelis panašius bunkerius, kuriuose Sadamas ir keli šimtai žmonių galėtų išsilaikyti kelis mėnesius. Pasak Kaminskio, Sadamas vilioja sąjungininkus į miestą, kur jie nebeturi karinės technikos pranašumo. Sadamas bando išlošti laiko, per kurį civilių aukų vaizdai televizijos ekranuose gal sukels didesnį pasipriešinimą karui pasaulyje. Kaminskis rašo, jog Sadamas supranta, kad jį gali išgelbėti tik išorės jėgos.
Dienraščio “New York Times” korespondentas Etanas Broneris rašo, kad per penkis apsilankymus Irake pereitą dešimtmetį jis įsitikino, kad irakiečių būdas - prieštaringas. Viena vertus, Sadamas Huseinas yra kruvinas diktatorius, įvėlęs šalį į kelis pragaištingus karus, užtraukė tarptautines sankcijas, kurios pavertė Iraką atstumta valstybe. Dėl to galima tikėtis, kad daugelis irakiečių šoks ir dainuos nuvertus Sadamą. Tačiau to nėra ir iš dalies todėl, kad irakiečiai bijo - ir vyriausybės baudėjų, ir to, kad sąjungininkai nepasiliks ir atsitrauks. Kita vertus, dauguma irakiečių tiki ir tapatinasi su Huseinu - jie bijo žiauraus vadovo, bet dar labiau bijo gyvenimo be jo. Daugeliui irakiečių politinė laisvė yra visiškai svetima sąvoka, - rašo Broneris “New York Times”.
Londono “Times” apžvalgininkas Deividas Bruksas rašo, kad spaudą purto Irako karo karštligė. Dabar džiūgauja patenkinti vanagai, tačiau jei vartome pereito sekmadienio, pirmadienio, antradienio amerikiečių laikraščius, galima pagalvoti, kad aprašomas Napoleono atsitraukimas nuo Maskvos. Buvo apgailėtinų palyginimų su Vietnamu, mokslingų aiškinimų, “kurgi buvo padaryta klaida”. Žinoma, spauda linkusi būti perdėm kritiška, tačiau šiuo atveju žurnalistus atrodo sukrėtė Irako gestapo įžūlumas priešintis. Visuotinį nerimą pagilino redakcijose vyraujantis antikarinis nusistatymas, o kiekviena tariama karo plano yda kelia naują “ar aš jums nesakiau” bangą.
Konservatyvaus Vašingtono dienraščio “Times” apžvalgininkas Emetas Tirelas rašo, kad plačiai paplitusi Sadamo užuojauta, ypač Jungtinėse Tautose, sukėlusi jam mintį, gal jau galima reabilituoti Adolfą Hitlerį. Prancūzijoje trečdalis gyventojų remia Sadamą jo kovoje su “anglo-amerikiečiais”. Hitlerio vardas, žinoma, tebėra keiksmažodis, tačiau hitlerininkams po truputį atgimsta viltis, nes Sadamas kai kuriais savo nusikaltimais fiurerį lenkia. Be to, Sadamas neturi jokių politiškai korektiškų įpročių, kurie laikomi pažangiais. Pavyzdžiui, Hitleris buvo vegetaras ir griežtas rūkymo priešininkas, o Sadamas valgo žalią mėsą, jo pirštai parudavę nuo tabako. Hitleris buvo šunų mylėtojas ir gyvūnų teisių gynėjas, o Sadamas esą vaikystėje šunis kankino. Teisybė, Hitleris buvo tironas, pakurstė genocidą ir įtraukė į karą visą pasaulį, tačiau čia Sadamas atsilieka tik mastais, kita vertus, kitaip nei Hitleris, tvirtinama, jog Sadamas žudė žmones savo rankomis. Hitleris neturėjo korumpuotų vaikų, o Sadamas turi du sūnus.
Britų savaitraštis “Economist” rašo, kad amerikiečių karo mašina privažiavo Bagdadą per spjūvio atstumą, o Respublikos gvardijos pasipriešinimas buvo mažiau įspūdingas negu jos skambus vardas. Mūšis dėl Bagdado gali būti trumpas ar ilgas, bet koalicijos puolimas yra galo pradžia. Visa tai daro tuščiu pilietinį karą Vašingtone dėl tariamų Irako plano ydų. Paskalų audra dėl karo strategijos genezės - ne tokia svarbi kaip atsakymas į klausimą, ar planas veikia - trumpas atsakymas būtų “taip”, teigia “Economist”. Respublikos gvardijos divizijos buvo pliekiamos dieną naktį, o karo pradžioje pranašautos nelaimės netapo tikrove. Nebuvo didelio mąsto terorizmo, smūgio Izraeliui, kurdų ir turkų susidūrimo, o koalicijos nuostoliai tebėra nedideli. Kita vertus, Sadamo režimas tebesilaiko, o civilių aukos davė amunicijos jo propagandai - vienam iš nedaugelio Sadamo arsenale likusių ginklų.
