“Laisvosios Europos” radijo žurnalisto Mykolo Drungos parengtos ketvirtadienio (04.10) užsienio spaudos apžvalgos pagrindinė tema - besibaigiantis karas Irake.
Dominuojanti laikraščių pasisakymų tema, žinoma, vakarykštis Sadamo Huseino režimo žlugimas, jei dar ne visame Irake, tai bent šalies sostinėje, ir šį žlugimą įkūnijęs bei simbolizavęs Sadamo pagrindinės statulos Bagdado centrinėje aikštėje nuvertimas. Gal tyriausiai šia akimirka skonėjasi britų konservatyvus laikraštis “Telegraph”, rašydamas: šis džiugus momentas priminė daugelio Lenino statulų nuvertimą skersai išilgai Rytų Europos šaltajam karui besibaigiant. Ištisa žmonių karta buvo pavergta. Kai kas Vakaruose teigė, kad tai nebuvo vergystė, o greičiau didelės revoliucinės ideologijos valdžia, tačiau dauguma žmonių, tą valdžią pergyvenusių savu kailiu, žinojo geriau. Jie žinojo, kad ši ideologija, nors irgi atgrasi bei kraštutiniška, tapo mafijozinės galybės priedanga. Jie nugriovė šios priedangos simbolius. Būtent tai žmonės ir padarė vakar Bagdade. Tikėkimės, kad panašūs simboliai bus netrukus nuversti ir Teherane bei seseriškame batistų režime Damaske, - rašo šiandien dienraščio “Telegraph” redaktoriai, o jo bendradarbis Patrikas Bišopas teigia, kad vakar minių džiugesys buvo gilus, tikras ir jaudinantis. Pabandyk jiems pasakyti, kad šis karas buvo prastai sumąstytas ir kad būtų apskritai buvę geriau, jeigu jie būtų galėję Sadamą kęsti dar kelerius metus ilgiau. Pradinė karo priežastis - neva kad Irakas turi masinio naikinimo ginklų - atrodo gana abejotina, šimtams tūkstančių karių, tapusiems faktiškais ginklų inspektoriais, jų nerandant. Bet kitas karo pateisinimas, kurį sąjungininkai būtų turėję daug stipriau pabrėžti, visiškai pasitvirtino - atsiveriant kalėjimų ir lagerių vartams, žmonėms pradedant pasipasakoti apie savo išgyventus kankinimus, visa režimo baisybė išsilieja į paviršių.
Griežtai priešingo tono - Šoumo Milno komentaras dienrašty “Guardian”, pavadintas “Irakiečiai sumokėjo kraujo kainą už melagingą karą” su paantrašte “Grubiai kolonijinės šio užmojo esmės nebegalima užtušuoti”. Bagdado gatvėse vakar pasikartojo 2001-ųjų lapkritis Kabule. Tada karo su terorizmu entuziastai nesitvėrė iš džiaugsmo nuvertus Talibano režimą. Kritikai sugluminti, aitvarai skraidė, vėl grojo muzika, moterys nusimetinėjo burkas. Parlamente Džekas Stro šaipėsi iš darbiečių deputatų, prognozavusių, kad JAV ir Britanijos pajėgos dar vis šalyje kovos šešiems mėnesiams praėjus. Dabar, po septyniolikos mėnesių, toks savimi pasitikėjimas atrodo rūsčiai ironiškas. Daugumai afganų “išlaisvinimas” reiškia besikivirčijančių karo vadeivų sugrįžimą, karčią priespaudą, neteisėtumo šėlimą, paplitusius kankinimus ir talibišką moterų engimą. Tačiau dažnėja partizaniniai išpuoliai prieš JAV karius - žūva specialiųjų dalinių kariai, vakar vienuolika civilių užmušė amerikiečių smūgiai iš oro, o tikimybė, kad kitais metais įvyks patikimi rinkimai, yra arti nulio. Žinoma, Afganistanas ne Irakas ir būtų nuostabu, jei daugelis irakiečių nejaustų palengvėjimo ar euforijos žiauraus režimo žlugimo, dvylikos metų žudikiškų sankcijų akivaizdoje. Tačiau būtų klaida laikyti dabartines nuotaikas Irako miestuose entuziazmu užsienio okupacijai, kuri dabar irakiečiams užkraunama. Tuoj pat pasirodys proizraelietiškas atsargos generolas Džėjus Garneris, perimsiantis Irakui vadovavimą, kuris, Milno akimis, ir bus ta kolonijinė valdžia, o minėta irakiečių kraujo kaina yra civilių žūtys, kurios dabar siekia tūkstančius.
Įdomu, kad ir “Telegrapho” bendradarbis Bišopas pripažįsta, jog irakiečiai nenori, kad laisvintojai šalyje užsibūtų ilgiau, nei reikia, o dėl civilinių aukų skaičiaus, tai “Telegraph” džiaugiasi, kad jos nesiekia šimtų tūkstančių, kaip karo priešininkai buvo prognozavę.
“Washington Post” apžvalgininkas Čarlzas Krauthameris straipsnyje “Nužudyti režimą, ne žmones” rašo, kad šis trijų, o gal ir keturių savaičių karas - monumentalus: tai pirmas karas, skirtas totalitariniam režimui sunaikinti, drauge išsaugojant užimtą kraštą. Chirurgiškai išpjauti vienos partijos policinę valstybę ir kuo mažiau kliudyti civilinius gyventojus bei infrastruktūrą - uždavinys keblus, bet jis pavyko: dūmai ritosi iš tikslių smūgių į Sadamo Huseino valdžios įrankius, bet miesto šviesos degė ir mašinos kursavo gatvėmis. Per Antrąjį pasaulinį karą, nors buvo sunaikinti nacistinės Vokietijos ir imperatoriškosios Japonijos totalitariniai režimai, nepasigailėta ir žmonių: miestai buvo bombarduojami su tikslu palaužti jų gyventojus ir sunaikinti visą jų pramonę. Vėlesni karai buvo daug kuklesni: nei pirmasis Persijos įlankos, nei Kosovo karas nemėgino pakeisti režimo, tik išvarė okupacinę kariuomenę. Afganistane, tiesa, buvo pašalintas represinis režimas nesuniokojant krašto, bet talibai buvo per primityvūs, o šalis per gentiška ir nemoderni, kad nusipelnytų totalitarizmo vardą. Užtat Huseino “Baath” partijos diktatūra to verta. Ji sąmoningai sekė fašistinių partijų pavyzdžiu, valdė per į kiekvieną gyvenimo aspektą įsismelkusį vienpartinį aparatą. Kiekvienas miestelis, kaimas ir karinis dalinys, kiekviena profsąjunga, mokykla ir mečetė turėjo “Baath” partijos agentus, kuriems duota absoliuti galia kankinti ir terorizuoti centralizuotos valstybės vardu. Ir šį režimą amerikiečiai preciziškai išoperavo, nesužalodami krašto - to iki šiol dar niekada nebuvo, - rašo Čarlzas Krauthameris “Washington Post”.
Pietų Vokietijos dienraštis “Sueddeutsche” Pėterio Muencho parašytame redakcijos straipsnyje įspėja, kad Bagdado išlaisvinimas ne akimirkos veiksmas, o procesas. Jį reikia išpuoselėti ir išplėtoti, ne tik išsikovoti ir pergalingai aplaistyti. Galas reikalauja naujos pradžios, chaosas - tvarkos. Griuvus senam, naujas gyvenimas iš griuvėsių nepražydi automatiškai. Todėl režimo nuvertimas tegali būti tik tarpinis tikslas. Dabar darbotvarkėje daug didžiulių problemų: reikia parūpinti sujauktai šaliai saugumo, reikia 24 milijonams nuskurdusių žmonių suteikti humanitarinės pagalbos, reikia milijardinių investicijų kelis dešimtmečius apleistai ir per tris savaites dar papildomai apšaudytai infrastruktūrai.
Politologas Timotis Gartonas Ešas dienraštyje “Guardian” rašo, kad sugauti Irako karo nusikaltėliai turėtų būti tiesiai perduodami Hagos teismui dėl nusikaltimų žmonijai, o anglai ir amerikiečiai, apkaltinti karo nusikaltimais - Tarptautiniam baudžiamajam teismui, kurį Britanija pripažįsta, o Amerika - ne.
