Vakarų spaudos apžvalgininkai šiandien dėmesį sutelkia į Iraką, Šiaurės Korėją, Palestiną, Kubą. Juos labiausiai domina masinio naikinimo ginklų ir buvusių Irako vadovų paieškos, demokratijos kūrimo ir žmogaus teisių problemos. Trečiadienio (04.23) spaudą apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Gintaras Aleknonis.
Laimėjusi pergalę prieš Iraką be Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) pritarimo, Amerikos prezidento Bušo vyriausybė dabar, regis, yra pasirengusi ieškoti Bagdado turėtų masinio naikinimo ginklų be Hanso Blikso ir jo tarptautinių ginklų inspektorių pagalbos, rašoma dienraščio “New York Times” redakcijos straipsnyje. O tai nėra gerai. Ginklų paieškose turėtų dalyvauti nepriklausomi specialistai, jeigu pranešimus apie masinio naikinimo ginklų suradimą patvirtintų JTO atstovai, dingtų bet kokios abejonės.
Amerikiečių pergalė Irake iš esmės pakeitė masinio naikinimo ginklų suradimo ir sunaikinimo šioje šalyje problemą. Tarptautiniams inspektoriams taip trukdęs slapukavimas baigtas, neliko tiesioginės bakteriologinių ir cheminių ginklų panaudojimo grėsmės. Tačiau į klausimą, ar Bagdadas gamino masinio naikinimo ginklus, iki šiol neatsakyta. Amerikiečių ir britų kariai iki šiol nieko nerado. O tai nėra nereikšmingas klausimas. Juk pradėdamas karą su Iraku Vašingtonas visų pirma pabrėžė masinio naikinimo ginklų problemą.
Kai Amerikos karinė vadovybė išleido kortų kaladę su penkiasdešimt penkių labiausiai ieškomų buvusių Irako vadovų atvaizdais, Irako vadovų gaudynės buvo paverstos žaidimu, rašo dienraščio “Washington Post” apžvalgininkė Ana Apelbaum. Jos nuomone, toks žaidimas yra neblogas - bent tol, kol visi supranta, kad tikrasis darbas bus baigtas tuomet, kai ši medžioklė baigsis. Būtina, kad Irake vyktų revoliucinės politinio, o ko gero, ir ūkio gyvenimo permainos. Galvojant apie Irako ateitį nereiktų pamiršti Pietų Afrikos, Čilės, fašistinės Vokietijos, Serbijos, Tarybų Sąjungos pertvarkymo patirties - sėkmių ir nesėkmių.
Visų pirma nedera pamiršti, kad tragiško istorijos puslapio neįmanoma užversti vienu kokiu veiksmu - ar tai būtų Niurnbergo tribunolas, ar Slobodano Miloševičiaus teismas. Sadamo Huseino valdymo laikotarpis Irake turi tapti nuolatinių diskusijų tema. Kitas svarbus klausimas - reikia padaryti viską, kad buvusieji Irako vadovai savo medžiaginių turtų nepaverstų politine įtaka, kaip kad atsitiko daugelyje buvusių tarybinių respublikų. Pasak Anos Apelbaum, trečia problema - kaip visą Irako demokratėjimą perduoti į pačių irakiečių rankas.
Dienraščio “New York Times” apžvalgininkas Tomas Frydmenas atkreipia dėmesį į Palestinos problemas ir jas bando tiesiogiai sieti su Iraku. Prezidento Bušo vyriausybė turėtų būti labai suinteresuota palestiniečių kovos baigtimi, nes tai tiesiogiai paveiks Amerikos galimybes manevruoti Irake, rašo Frydmenas. Jeigu norime, kad Irake rastųsi politinis centras, kuris būtų iš tikro irakietiškas, iš tikro tautiškas ir islamiškas, tačiau pažangus ir pasirengęs bendradarbiauti su Jungtinėmis Valstijomis, reikia spręsti palestiniečių problemą. Ateityje, kai atgis Irako politinis gyvenimas, bet kurio Irako politiko galimybes bendradarbiauti su Amerika ribos Izraelio ir palestiniečių konfliktas. Jeigu arabų pasauliui ir toliau atrodys, kad prezidentas Bušas besąlygiškai remia Izraelio ministrą pirmininką Arielį Šaroną, bet kuris su amerikiečiais bendradarbiaujantis irakietis bus smerkiamas ir tėvynėje, ir visame arabų pasaulyje. Neišsprendus Izraelio ir palestiniečių konflikto, amerikiečiai viešai negalės bendradarbiauti su išrinktaisiais Irako politikais.
Dienraštis “Washington Post” rašo apie prasidedantį Jungtinių Amerikos Valstijų ir Šiaurės Korėjos diplomatinį dialogą. Svarbiausią sprendimą teks daryti Kimui, teigiama redakcijos straipsnyje. Jis pagaliau turi apsispręsti - ar savo girgždantį režimą gelbėti artėjant prie civilizuoto pasaulio, ar ginkluojantis branduoliniais ginklais. Paskutiniu metu diktatorius mėgino iš karto žaisti abu žaidimus. Jis lankėsi Šanchajuje ir Maskvoje, Pchenjane priėmė JAV užsienio reikalų ministrę, o tuo pačiu metu slapta tęsė branduolinę programą. Kimas gali galvoti, kad ir toliau galima eiti dviem keliais - reikalauti iš Amerikos ūkio nuolaidų ir saugumo garantijų mainais už pažadus stabdyti branduolinę programą. Šį kartą diktatoriui reiktų duoti tikrą pasirinkimą - atsisakyti visų ginklavimosi programų ir gauti tarptautinę paramą ūkiui pertvarkyti ir žmoniškesnei politinei sistemai kurti. Priešingu atveju Šiaurės Korėjai gresia tarptautinis izoliavimas, prekybos draudimai, o jeigu Pchenjanas nesiliaus kurti masinio naikinimo ginklų - ko gero, ir kariniai veiksmai, teigiama “Washington Post” redakcijos straipsnyje. Nedera apsiriboti vien ginklų draudimo sutartimi. Vienintelė Šiaurės Korėjos grėsmės mažėjimo garantija yra Pchenjano režimo švelnėjimas.
Jungtinių Tautų Organizacijos Žmogaus teisių komisijos atsisakymas pasmerkti žmogaus teisių pažeidimus Kuboje yra dar vienas ženklas, liudijantis, kad JTO nesugebėjimas veikti prieš Sadamą Huseiną nebuvo atsitiktinumas, Jungtinių Tautų Organizacija nesugeba susitelkti prieš tironus, rašoma dienraštyje “Wall Street Journal”. Žmogaus teisių komisijai vadovauja Libija, o tai taip pat nėra atsitiktinumas. Tai JTO problema. Tarptautinė bendrija yra tokia neutrali vertybių požiūriu, kad tokias svarbias pareigybes atiduota Kadafio atstovams. JTO ir negali kitaip elgtis. Juk tai lygiaverčių valstybių bendrija ir nė viena valstybė negali būti vertinama labiau už kitą.
Ko gero, jeigu įtaka JTO labiau priklausytų nuo galios, dabartinė bendrijos sandara būtų ne tokia ydinga. O dabar Prancūzija ir Rusija - dvi labai vidutinės galios valstybės, turinčios branduolinius ginklus, - yra nuolatinės Saugumo Tarybos narės su veto teise. Indija, demokratinė šalis su milijardu gyventoju ir turinti branduolinius ginklus, atstovų Saugumo Taryboje neturi. Arba Japonija, kuri turėtų tiek pinigų, kad nesunkiai galėtų nupirkti visą Rusijos ir Prancūzijos ūkį kartu sudėjus.
Tačiau, ko gero, akivaizdžiausias JTO dorovinio nusilpimo pavyzdys yra Libijos pirmininkavimas Žmogaus teisių komisijai. Ir tai savo kailiu jaučia vienuolika milijonų kubiečių, nesulaukusių net moralinės paramos.
Didysis nacių medžiotojas teigia baigęs savo darbą, rašoma Amerikos dienraštyje “New York Times”. Holokaustą išgyvenęs ir paskui visą savo gyvenimą nacių nusikaltėlių paieškoms atidavęs Simonas Vyzentalis paskelbė baigiąs savo veiklą. Radau visus masinius žudikus ir perdaviau juos teisingumui, laikraštis cituoja Vyzentalį. 94 metų nacių medžiotojas teigia - jeigu ir liko keli nenubausti, jie šiandien jau yra pernelyg seni ir silpni, kad galėtų stoti prieš teismą. Vienoje įsikūrusio Vyzentalio centro pastangomis buvo išaiškinta per tūkstantį nacių nusikaltėlių.
Tačiau Vyzentalio centro uždarymas dar nereiškia, kad nacių paieškos baigtos, teigia “New York Times”. JAV teisingumo ministerija įkūrė specialių tyrimų tarnybą, kuri kels bylas buvusiems nacių bendradarbiams. Pernai Jungtinėse Valstijose pradėta dešimt tokių naujų bylų.
