“Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Virgis Valentinavičius apžvelgia antradienio (04.08) užsienio spaudą: karui prasidėjus atkunta diktatoriai, karui besibaigiant - politikai ir diplomatai.
Amerikiečių dienraštyje “New York Times” Atviros visuomenės instituto vadovas Arija Najeris rašo, kad pasauliui susitelkus į Irako karą, kiti tironai doroja opoziciją. Neprižiūrimi valstybių neklaužadų vadovai padrąsėja, nes žino, kad už šalies ribų beveik niekas neprotestuos. Nuo Irako karo pradžios Zimbabvės prezidentas Robertas Mugabė sustiprino bauginimo vajų ir areštavo per pusę tūkstančio opozicijos veikėjų. Karas suteikė priedangą neregėtam Fidelio Kastro puolimui prieš kitaminčius Kuboje, kur saugumiečiai sulaikė apie 80 disidentų. Pereitą savaitę Minske valdžia uždarė 50 opozicijos protestuotojų, šventusių 85-ąsias trumpai gyvavusios Baltarusijos demokratinės respublikos metines, o ketvirtadienį Aleksandras Lukašenka sulaikė demonstracijos už karą Irake dalyvius. Najeris primena, kad per pirmąjį Persijos įlankos karą tarybinė kariuomenė pasinaudojo proga triuškinti Lietuvos nepriklausomybės sąjūdį - kariuomenei imant Vilniaus televizijos bokštą žuvo penkiolika žmonių, du šimtai - sužeista.
Įtakingas britų dienraščio “Financial Times” apžvalgininkas Kventinas Pylas rašo, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas dar kartą įrodė esąs išlikimo meistras. Nors nepajėgia sustabdyti pilietinio karo namuose, Putinas puikiai tvarkosi tarptautinėje politikoje. Pažiūrėkit į Žaką Širaką - jis gal populiarus Prancūzijoje, tačiau kvietimą vakarieniauti Baltuosiuose rūmuose gaus negreitai. Tonis Bleiras, priešingai - savas Vašingtone, bet susipykęs su Širaku ir Gerhardu Šrioderiu. O Putinas - taip, jis grasino vetuoti Irako rezoliuciją kartu su Širaku, tuo pelnė Prancūzijos ir Vokietijos susižavėjimą, taip - jis šiek tiek suerzino amerikiečius, tačiau jie linkę taisyti santykius ir pakenčia Putino paišdykavimus. Kaip jis tai daro? Ar tai laimė, ar neišpasakytas gudrumas? Ar Putinas - stačiai oportunistas, išnaudojantis kiekvieną trumpalaikę progą? Rusijos vadovai retai kada būna savo likimo šeimininkai, bet Putino neideologiškumas, pragmatizmas kartu su užsispyrusiu valstybės interesų gynimu ir susitelkimu į strateginius tikslus ne kartą padėjo apstatyti varžovus. Beveik tikra, kad dabar Putinas galvoja ne apie Iraką, bet apie Dūmos rinkimus gruodį. Antras veiksnys - Kremlius sutinka su Prancūzija, kad Amerika neturi viena diktuoti valios pasauliui; trečias - Putinas jaučiasi nieko negavęs už ankstesnę paramą Amerikai, - rašo Kventinas Pylas “Financial Times”.
Dienraščio “Wall Street Journal” apžvalgininkas Džordžas Melouenas teigia, kad Prancūzijoje vandalams suniokojus britų kareivių kapus, galų gale įsikišo prezidentas Širakas, tiek daug nuveikęs kurstyti antiamerikietiškas ir antibritiškas nuotaikas. Jis atsiprašė karalienės Elžbietos pareikšdamas, kad prancūzai - su britų kareiviais mūšio lauke. Ministras pirmininkas Žanas Pjeras Rafarenas dabar kalba, kad Irake kariaujanti koalicija - “mūsų stovykla - demokratijos stovykla”. Pasirodo, Širakas turi gėdos jausmą, bet kartu jis - politikas. Mūšio lauko atsivertimą išgyvena ir Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis, galų gale palinkėjęs kuo greičiau nuversti Sadamą Huseiną. Kadangi Širakas ir Šrioderis yra, Meloueno žodžiais, du didžiausi Europos politikos sukčiai, jų grįžimą “demokratijos stovyklon” sveikinti geriau atsargiai. Širako ir Šrioderio tikslas esąs aiškus - jei pralaimėtas karas, reikia laimėti taiką - kitaip sakant, savo komercinius interesus Irake galima išgelbėti, net jei Irako pokarinis atstatymas bus jau nebedraugiškos valstybės Amerikos rankose.
Kairysis Londono dienraštis “Independent” pažymi, kad per tris karo savaites sąjungininkai Irake nerado jokių masinio naikinimo ginklų. Nors karas buvo pradėtas siekiant atimti šiuos ginklus iš Sadamo Huseino, kol kas nėra tvirtų cheminio ir biologinio ginklo įrodymų. Kiekviena diena be tokių įrodymų stiprina abejones dėl jėgos panaudojimo. Sąjungininkų pergalės dabar užtemdo šį faktą, tačiau jei galop įrodymų nebus, visi išvedžiojimai, kodėl Didžioji Britanija turėjo siųsti kareivius į Iraką, nueis šuniui ant uodegos. Kai karas baigsis, amerikiečiai ir britai galės nevaržomai ieškoti visoje Irako teritorijoje ir kalbėtis su Irako mokslininkais - bet kokius jų rastus įrodymus turi patikrinti Jungtinių Tautų inspektoriai - tai vienintelis būdas išsklaidyti abejones dėl karo teisėtumo, - tvirtina “Independent”.
Kalifornijos dienraštis “Los Angeles Times” spausdina nenuilstančio visų paskutinių Amerikos karų kritiko, vokiečių rašytojo Giunterio Graso nuomonę, kad Jungtinės Valstijos išduoda savo vertybes. Jis teigia, kad Vokietija išmoko istorijos pamoką ir teisingai atmeta Džordžo V. Bušo karą ir jo panieką Jungtinėms Tautoms. Amerikos karinė mašina nepaisė perspėjimų ir puolė pažeisdama tarptautinę teisę, kai bombos krinta ant Bagdado, karaliauja kumščio įstatymas. Amerikos prezidento žodžiai “Kas ne su mumis, tas - prieš mus” dvelkia barbarybe; nieko nuostabaus, kad agresoriaus retorika panašėja į jo priešo. “Dievo” sąvoka tapusi abiejų pusių religinio fundamentalizmo įkaitu, net aistringas popiežiaus perspėjimas nebuvo sėkmingas. “Bejėgiai ir suglumę, kartu supykę stebime vienintelės pasaulio galybės dorovinį nuosmukį - slegia žinojimas, kad viena neišvengiama šios organizuotos beprotybės pasekmė bus daugiau terorizmo, daugiau smurto ir kontrasmurto. Ar tai tikrai šalis, kuriai esame dėkingi dėl daugelio dalykų? Ar tai dosni Maršalo plano sumanytoja? Ar tai įžvalgi demokratijos mokytoja? Nuoširdžiai savikritiška šalis?” - klausia Giunteris Grasas “Los Angeles Times”.
Dienraštyje “Wall Street Journal” vokiečių apžvalgininkas Fredas Kempė skundžiasi esąs bombarduojamas elektroniniais laiškais, vainojančiais jo skiltį, raginančią Ameriką po karo būti didžiadvasei su senąja Europa - pagal Vinstono Čerčilio taisyklę: “Atkaklumas pralaimint, didžiadvasiškumas nugalėjus”. Po pergalės Irake jis patarė Bušui susitaikyti su visais - su vokiečiais, rusais, belgais ir net prancūzais. Tačiau Kempė sako neįsivaizdavęs, kiek daug amerikiečių, kaip ir didelė dalis Bušo vyriausybės, europiečių atžvilgiu nusiteikę anaiptol ne didžiadvasiškai. Elektroninių laiškų krušoje yra klausimų, ar Kempė per ilgai gyveno Europoje ir todėl prarado sugebėjimą aiškiai mąstyti; burnojimų, kad bestuburė Europa pirma sabotuoja Ameriką Jungtinėse Tautose, iškreipia garbingus Amerikos motyvus, kartu nori savo pyrago dalies po karo. Kempės nuostabai, daugiau negu sauja europiečių pritaria šiems amerikiečiams. Daug kalbama apie antiamerikanizmo kilimą Europoje, bet neįvertinamas jo “alter ego” antieuropeizmo bangos Amerikoje - ši bjauri nuotaika yra kažkas daugiau nei kraštutinių dešiniųjų radijo stotys ar kelių butelių prancūziško vyno išpylimas į kanalizaciją, - rašo Fredas Kempė “Wall Street Journal”.
