Antradienio (07.22) Vakarų šalių dienraščiuose gausu komentarų apie įvykius Irake, Šiaurės Korėjoje, Liberijoje, bet ypač daug dėmesio ir toliau tenka Didžiosios Britanijos krizei, kilusiai dėl biologinės ginkluotės klausimais eksperto D. Kelio savižudybės, premjero T. Bleiro ir nacionalinio transliuotojo BBC vaidmens. Spaudą apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Andrius Kunčina.
Dalis Didžiosios Britanijos dienraščių stengiasi nepražiūrėti įvykių, susijusių su premjero Bleiro kelione aplink pasaulį, kuri vakar baigėsi iškilmingu ir pompastišku priėmimu pas Kinijos premjerą Weną Džiabao. “Nors viską ir gožia politinės krizės šešėlis, Bleiro dalyvavimas Pekino Didžiojoje liaudies salėje pasirašant prekybinę sutartį buvo dar vienas milžiniškas žingsnis plečiant Jungtinės Karalystės ir Kinijos prekybos santykius, kurie jau dabar siekia beveik 7 milijardus svarų per metus”, - rašo Deividas Blekas “Guardian”, apžvelgdamas tuziną įspūdingų bendrų kinų ir britų projektų Kinijoje. Jis pažymi, kad kelią tokiam susidomėjimui šia šalimi ir perspektyvoms plėtrai atvėrė Pekino įsipareigojimas po 2006-ųjų pašalinti daugumą apribojimų užsienio finansų bendrovių veiklai. Priežastis - Kinija siekia tapti Pasaulio prekybos organizacijos nare.
Apie politinius ir ūkinius Bleiro kelionės po Aziją aspektus rašo ir kiti dienraščiai, bet dauguma leidinių net po kelis straipsnius skiria vadinamajai “daktaro Kelio bylai”.
Amerikos laikraštyje “Los Angeles Times” Robertas Šyras teigia, esą daktarą Kelį tariamon savižudybėn pastūmėjo Britanijos gynybos ministerija, pavertusi jį balta varna už tai, kad jis neva prisidėjo prie BBC reportažo, apkaltinusio šalies vyriausybę žvalgybos duomenų apie Irako masinio naikinimo ginklus perlenkimo. Šyro požiūriu, Bleiras ne šiaip klaidino visuomenę Irako grėsmės klausimu, bet akiplėšiškai melavo, o dabar, užuot viešai prisipažinęs, užsimojo raganų medžioklei prieš BBC ir prieš kiekvieną savo vyriausybėje, kuris galėjo prisidėti prie jam nepalankių žinių. Šyras tvirtina, kad BBC, priešingai nei dauguma žiniasklaidos įmonių, neplaukia žinių paviršiumi, o dirba iš esmės ir istorija jau ne kartą parodžiusi, kad būtent BBC juokiasi paskutinė.
Britų “Independent” Andreas Vitamas Smitas tvirtina, kad BBC suklydo atskleisdama Kelio pavardę kaip savo informacijos šaltinį apie vyriausybės užkulisius. Viena vertus, taip BBC, nors laikinai, nukreipė valdininkų tulžį nuo savęs į Kelį. Kita vertus, “niekas geriau nesaugo savo informacijos šaltinių už valstybę. Jei BBC būtų apsaugojusi savąjį, valstybė dabar nacionalinį transliuotoją labiau gerbtų”, - svarsto Smitas “Independent”.
Britų dienraščio “Telegfraph” požiūriu, BBC žurnalistai pastaruoju metu ne tiek stebi įvykius, kiek juos diktuoja, todėl šiam transliuotojui lygiai taip pat stinga objektyvumo, kaip ir Bleiro patarėjo ryšiams su visuomene Elesterio Kembelo kontorai, kuri prieš karą visus užvertė pranešimais apie mirtinai pavojingą Iraką. “BBC, kaip ir vyriausybė, atsiskaito mums visiems. Jei lordui Hatonui, kuris paskirtas ištirti Kelio mirties aplinkybes, pavyks per skaistyklą pertraukti abudu, galėsime būti patenkinti”, - rašo “Telegraph”.“Financial Timess” spėja, kad, norėdamas būti skrupulingas, nepriklausomas ir sąžiningas, lordas Hatonas tyrimą neišvengiamai labai ištęs. Vernonas Bogdanoras šiame dienraštyje nagrinėja Hatonui iškeltą užduotį ir sako, kad, formaliai žiūrint, lordo Hatono darbas bus labiau tiriamasis, nes jis ieškos tiesos, o ne kaltų. Bet praktiškai Hatonui teks nustatyti, ar atsakomybė tenka ministrams, ar žemesnio rango pareigūnams, ar BBC. Jo atradimai gali būti lemtingi BBC vadovo Daiko, Kembelo, gynybos ministro Hūno ar net paties Bleiro karjerai. Hatono naštą, be kitų dalykų, apsunkina ir tai, kad jam pavestas tyrimas nėra statutinis, tad apklausiamųjų neįpareigos priesaika. Be to, viską gaubia, Bogdanoro žodžiais, “šventvagiška” karui pritarusių ir prieš jį protestavusių politikų sąjunga: šios dvi stovyklos dabar išvien reikalauja, kad Hatonas išsamiau paaiškintų į karą Irake atvedusias aplinkybes, rašo valstybės valdymo profesorius iš Oksfordo universiteto Bogdanoras “Financial Times”.
Sominis Sengupta “New York Times” rašo, kad Jungtinės Valstijos į Afrikos valstybės Liberijos sostinę Monroviją pasiuntė nedidelį jūros pėstininkų dalinį saugoti savo ambasados ir padėti evakuoti užsieniečių, prapliupus naujiems sukilėlių ir vyriausybės šalininkų mūšiams. Bet nevilties apimti vietos gyventojai, vadindami Ameriką savo “vyresniuoju broliu”, meldė atsiųsti pajėgas, kurios užkirstų kelią skerdynėms, ir savo žodžius pagrindė klodami prie Amerikos ambasados vartų sumaitotus artimųjų kūnus, kurių dauguma jau dvokė tvoskiančiame karštyje. Prezidento Bušo vyriausybė atmeta Jungtinių Tautų ir afrikiečių raginimus vadovauti taikdariškoms pajėgoms Liberijoje, žada pasiųsti tik nedaug karių ir tik po to, kai vėl bus laikomasi paliaubų ir kai Vakarų Afrikos šalys savo taikdarius įves pirmos. Manoma, kad šios net norėdamos, neįstengs to padaryti dar bent savaitę, o Liberijos prezidentas Teiloras, užuot pasitraukęs, kaip reikalaujama, pažadėjo ginti kiekvieną chaose skendinčios Monrovijos gatvę. Vakarykštis sukilėlių puolimas buvo iki šiol galingiausias, spėjama, kad žuvo iki 100 žmonių, daugiausiai užuovėjos nuo kovų sostinėje ieškojusių civilių, pasakoja Sengupta, perteikdamas Liberijos gyventojų pasipiktinimą, kad Vašingtonas neskuba įvesti tvarkos, nors puse lūpų buvo pažadėjęs prisidėti prie šalies stabilizavimo.
Gregas Džafis iš “Wall Street Journal” primena, kad Pentagonas nenori Liberijoje įsipareigoti dideliu karių skaičiumi ar atsidurti tarp dviejų kovojančių frakcijų ir taip laikydamas šimtatūkstantines pajėgas Afganistane bei Irake. Vašingtonas pastaruoju metu ėmėsi spausti Liberijos sukilėlius, kad šie liautųsi puolę, perspėdamas, kad, jiems perėmus valdžią, Amerika nesuteiks jokios paramos karo nusiaubtai šaliai ir jokių taikdarių. Amerikos vadovybė tebesitiki, kad viešo pasmerkimo ir pažadų apie paramą pakaks sukilėliams sulaikyti, kad vėl įsigaliotų paliaubos ir būtų galima atnaujinti spaudimą Teilorui pasitraukti, rašo Džafis “Wall Street Journal”.
Džeksonas Dylas “Wall Street Journal” rašo: “kokia staigmena! - Artimųjų Rytų taikos planas veikia”, kad ir kaip jo gimimą būtų iš anksto nurašinėję skeptikai. Šie toliau taikliai įžiūri proceso ydas: nors Izraelio vyriausybė vieningai tvirtina, kad tiki palestiniečių premjero Mahmudo Abbaso nuoširdžiu noru nutraukti konfliktą, sykiu netiki, kad jis pajėgs apsiginti nuo Jasiro Arafato pagalių į ratus. Palestiniečių vadovai įvertina Izraelio premjero Arielio Šarono “Likud” partijos atitolimą nuo karingo palestiniečių teisės į valstybę neigimo, bet sykiu neįžiūri Šarono elgesyje ketinimų palikti užimtas Vakarų Kranto teritorijas. Tad kur Taikos gairių plano patvarumo paslaptis? Dylas tvirtina, kad netikėtai tvirtame ir palestiniečių, ir izraeliečių palaikyme: naujausios apklausos, pasak jo, rodo, kad du trečdaliai žmonių abiejose pusėse remia taikos procesą, nes yra išvargę nuo nuolatinio pavojaus ir kariavimo. Be to, tvirtina Dylas, Baltieji rūmai beveik kasdien nustebina ryžtu tvirtai ir agresyviai laikyti procesą ant bėgių. Bušas yra naujokas šiame sename taikos proceso žaidime, bet tapo kertiniu jo dėmeniu, o drauge su abiejų tautų valia kol kas jam pavyksta palaikyti Taikos gairių gyvybę, rašo Dylas “Wall Street Journal”.
Dublino dienraštis “Irish Times” dar primena Izraelio užsienio reikalų ministro Silvano Šalomo kelionę į Briuselį, kur jis nustebino Europos Sąjungą, paragindamas ją imtis didesnio vaidmens Taikos gairių įgyvendinime. Jei tik tai reiškia nuoširdų Izraelio norą, kad Europos Sąjunga kaip Taikos gairių bendraautorė, tartų svaresnį žodį, tuomet atsiranda kur kas daugiau dingsčių tikėtis pažangos negu iki šiol. “Irish Times” dar ragina tokį posūkį sieti su spėjamu Vašingtono noru sulaukti pagalbos iš Europos ir Rusijos stabilizuojant Iraką ir spaudžiant Iraną, kad nesikištų į Irako reikalus. Europos Sąjunga jau prispaudė Iraną branduolinių ginklų ir žmogaus teisių klausimais ir taip apsunkino Teherano bandymus išnaudoti Amerikos ir Europos nesutarimus savo kėslams. Visa tai tik įrodo, kad transatlantiniai santykiai kur kas veiksmingesni, jei Europa ir Amerika eina išvien, rašo “Irish Times”.
