Penktadienį (07.25) Vakarų spauda nagrinėja rugsėjo 11-osios teroro aktų žvalgybinį kontekstą ir svarsto, kokią įtaką Irakui turės Husseino sūnų žūtis. Užsienio spaudą apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Mykolas Drunga.
Rugsėjo 11-osios teroristiniams išpuoliams būtų buvę galima užbėgti už akių, jeigu Amerikos užsienio ir vidaus žvalgybos valdybos būtų geriau pasidalijusios informacija, kurią jau anksčiau turėjo apie “Al Qaeda” narių veiklą, rašo “New York Times” redaktoriai ir tęsia: tai yra labiausiai kraują stingdanti išvada, prie kurios priėjo Kongreso komisija, tirianti šalies žvalgybos organų darbą rugsėjo 11-osios išvakarėse. Būtų malonu manyti, kad visos problemos sutvarkytos. Deja, dar labai daug neatlikta ir visiškai neaišku, ar pažanga kai kuriais, pavyzdžiui, Federacijos tyrimų biuro pertvarkos, atžvilgiais pakankamai greita, kad būtų užbėgta už akių kitam teroro išpuoliui. Pirmas žingsnis reformų link yra suprasti, ko trūko prieš rugsėjo 11-ąją. Kongreso tyrimo dėka turime detalizuotą daugybės federacijos lygio įstaigų darbo klaidų kroniką. Įstaigose nusėdo labai daug informacijos nuotrupų apie “Al Qaeda” velnišką planą, tačiau tos nuotrupos niekada nebuvo suvestos į aiškią visumą taip, kad būtų galima jose įžiūrėti kryptingą sąmokslą. Nuo to laiko Busho vyriausybės inicijuoti pokyčiai atrodo gerai popieriuje, tačiau ateitis parodys, ar juos įmanoma įgyvendinti.
Panašiai rašo ir Amerikos sostinės dienraščio “Washington Post” redaktoriai. Vakar paskelbta Kongreso ataskaita apie žvalgybos klaidas prieš rugsėjo 11-ąją gerokai prisidės prie amerikiečių supratimo, kaip šalis atsidūrė tokiame pavojuje būti užklupta katastrofinių išpuolių. Nors kai kurios išvados bus ginčijamos, ataskaita teikia smulkiausią iki šiol paviešintą sąmokslo išsirutuliojimo aprašymą ir jos centrinė mintis yra įtikinanti bei gerai dokumentuota: žvalgybos agentūros nebuvo pasiruošusios atsiliepti į “Al Qaeda” augimą kelerius metus prieš rugsėjo 11-ąją ir tų agentūrų trūkumai vedė prie konkrečių operacinių klaidų, kurios pasirodė katastrofiškos “Al Qaeda” rengiantis išpuoliams.
Kita tema britų žurnalistas Jonathanas Foremanas konservatyvios pakraipos britų dienraštyje “Telegraph” rašo: žuvo ar nežuvo Uday ir Qusay Husseinai nuo savo pačių rankos, visa karinė operacija prieš juos buvo be priekaištų. Nebuvo jokių amerikiečių aukų, dešimt minučių per ruporus buvo duoti įspėjimai, ugnį paleido irakiečiai. Amerikiečiai priėjo taip delikačiai, kad net paskambino namo skambučiu prieš įeidami. Ši švari operacija gerai derinasi prie visos amerikiečių kampanijos dvasios, kuri taip skiriasi nuo populiaraus neigiamo amerikiečių karių vaizdavimo - girdi, jie tesą išlepinti, gerai ginkluoti, steroidų pripumpuoti, storžieviškai patriotiški mulkiai, kurie greiti šaudyti, bet iš tiesų bailūs taikydami triuškinančią jėgą. Amerikiečių kariams patikėta jautrumo reikalaujanti užduotis perkratyti įeinančiuosius į Bagdado rūmų rajoną. Vienam šiitų mulai atrodė didelė negarbė būti kratomam. Kapitonas Wolfordas sutiko jį nuvesti už kampo aplink pastatą ir kratą atlikti privačiai. Ten atvykęs mula sutiko būti kratomas. Kapitonas Wolfordas tada atsisakė mulą kratyti - jo sutikimo pasiduoti kratai pakako. Mula šiuo džentelmeniškumu liko labai patenkintas. Štai dėl šitokio jautrumo amerikiečiai palengva ir tyliai pasiekė tą žvalgybos pergalę, kuri vedė prie Saddamo Husseino sūnų suradimo ir nužudymo, rašo britų žurnalistas, dabar Amerikoj kino kritiku dirbantis Jonathanas Foremanas britų dienrašty “Telegraph”.
Anot Prancūzijos dienraščio “Monde”, Amerikos karo vadovai tikisi, kad jų žygis prieš Saddamo Husseino sūnus daugelį irakiečių padrąsins su anglų bei amerikiečių okupantais bendradarbiauti, o to kai kurie irakiečiai bijojo daryti, kol nuversto režimo vadovai tebebuvo gyvi. Be to, okupantų pajėgos dar turi įrodyti, kad gali sučiupti patį Saddamą Husseiną. Ateitis parodys, ar irakiečių priešinimasis sumažės, suimant vis daugiau buvusių režimo narių, kaip įsitikinęs Vašingtonas. Kitų stebėtojų nuomone, bent kai kuriuos antpuolius prieš amerikiečių karius rengia būtent tie, kurie, nors, priešinosi Saddamo pasaulietiškam režimui, visiškai pritaria antiamerikietiškiems kovingai nusiteikusių Osamos bin Ladeno ir “Al Qaeda” tipo islamistų įsitikinimams.
Britanijos dienraštyje “Financial Times” Irako visuomenininkas Laithas Kubba rašo, kad pašalinus Saddamo Husseino sūnus, jo paties į pasipriešinimą kviečiantys įrašai skamba vis tuščiau. Dabar visų akys krypsta į Paulo Bremerio vadovaujamą Laikinąją administraciją, kuri teisingai pabrėžia saugumą, sukuriant naują valstybės kariuomenę ir policijos akademiją. Irakiečiams reikia daugiau vietos policijos patrulių apsiginti nuo plėšimų ir žmogžudysčių, o koalicijos administracijai visų pirma reikia apsaugoti savo pačių karius nuo partizaninių antpuolių, kurie kyla ne tik iš Saddamo aplinkos, bet ir iš vadinamojo “sunitų trikampio” į šiaurės vakarus nuo Bagdado, kuriam visai neatstovaujama naujojoje Irako valdančioje taryboje. Irakas dabar išgyvena istorinį posūkį - tradicinis sunitų mažumos rankose buvęs valstybinės galios monopolis pereina į atvirą politinę sistemą. Joje platesnis politinis dalyvavimas išeis į naudą visoms Irako bendruomenėms, ypač ilgai balso neturėjusiems šiitams ir kurdams. Tačiau nereikia nustumti ir sunitų, reikia gerbti jų ir kitų mažumų teises, antraip nebus pereita prie saugios demokratijos.
Vokietijos dienraštyje “Frankfurter Rundschau” apžvalgininkas Karlas Grobe svarsto, ar Saddamo Husseino sūnų lavonų nuotraukų publikavimas neprasilenkia su etika. Jungtinės Valstijos šį veiksmą gina būtinumu įrodyti irakiečiams, kad šiedu vyrai žuvę ir kad senojo režimo tikrai nebėra. Bet tie, kurie nenorės tikėti, kad Uday ir Qusay žuvę, sakys, kad nuotraukos suklastotos, o kiti žiūrės į jas kaip į didvyrių simbolius. Pasak Grobe, tai yra žmogaus orumo klausimas. Kad ir kokių baisybių Uday ir Qusay gyvi būdami padarė, skelbti jų kūnų nuotraukas pažeidžia principus, kuriuos civilizuotas pasaulis pasisėmė, be kita ko, ir iš Amerikos Konstitucijos. Tokios nuotraukos sukelia per daug emocijų, kad būtų laikomos tik istoriniais dokumentais: jos artimesnės propagandai. Tai sako ir patys amerikiečiai, kai jiems rodomos sugriautų turgų, žuvusių ir sužeistų civilių ir kitokios “pašalinių nuostolių” nuotraukos.
