Penktadienio (07.04) užsienio spaudoje ieškoma būdų išspręsti tebetvyrančią transatlantinę įtampą ir aptarinėjami Berluskonio sukelto triukšmo Strasbūre atgarsiai. Užsienio spaudą apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistė Aušra Jūraitė.
Dienraštis “Times” rašo, kad dauguma politikų pačioje karjeros pradžioje suvokia, jog skandalais retai kada galima įgauti pranašumą. Berluskonis neturi ilgametės politinės praktikos, kuri išmoko taktinio nuolankumo ir užaugina storą politiko odą. Todėl “Times” sutinka, kad ironiška pastaba vokiečių europarlamentarui Šulcui, kvestionavusiam Italijos premjero patikimumą, veikiausiai yra suprantama reakcija žmogaus, nepratusio prie tokios kritikos. Tačiau ji nebuvo tinkanti valstybės vadovui, mano “Times”. Italijos pirmininkavimo pusmetis, kai Europai ypač reikia tvirto vadovo įveikiant transatlantinius nesutarimus dėl Irako ir kovoje dėl Europos konstitucijos, prasidėjo labai nevykusiai, rašo “Times”.
Britų dienraštis daro išvadą, kad triukšmas europarlamente buvo grynai dirbtinis ir iš dalies politinis. Senjoras Berluskonis pateko į pasalą, kurią jam paspendė savi priešininkai ir užsienio kritikai. Berluskonis turėjo seniai suprasti, kad ginčas dėl jo teisinių sunkumų, Italijos žiniasklaidos valdymo ir bandymų užsitikrinti neliečiamumą nuo teisminio persekiojimo neliks Italijos ribose. Europos kairiesiems Berluskonis tapo blogiausių kapitalizmo ydų įsikūnijimas. Žalieji mato nišą atgauti blėstančią savo įtaką, puldami tariamą Berluskonio panieką gamtosaugai ir pavojų žiniasklaidai, o kairiosios Europos vyriausybės, tarp jų ir Vokietija, į Berluskonį žiūri kaip į dangaus pasiųsta malonę, siekiant nukreipti dėmesį nuo savų ekonominių sunkumų ir smunkančio populiarumo, rašo “Times”.
Kitas britų dienraštis “Daily Telegraph” rašo, jog Berluskonis turėjo žinoti, kad kelias į Europos Parlamentą nebus lygus, kai trečiadienį pristatė Italijos pirmininkavimo pusmečio rezultatus. Bet “Telegraph” mano, kad priėmimas, kurį europarlamentas surengė Berluskoniui, pažeidė įprastą etiketą, nes šiaip jau europarlamentas pasižymi bedvasiškumu ir tai būtų labiau tikę Britanijos atstovų rūmams. Kairieji kritikai - žalieji, socialistai ir liberalai buvo pasiruošę provokacijai, bet nesitikėjo, kad jiems taip pasiseks. Vis dėlto dienraštis mano, kad rimčiausius šio triukšmo padarinius Berluskonis gali pajusti namie, kur gali susilpnėti jo pozicijos, o artėjant konstitucijos konferencijai, gali stiprėti spaudimas dėl nuolatinio Europos ministrų tarybos primininko, rašo britų “Daily Telegraph”.
Dienraštis “Financial Times” pritaria “Daily Telegraph”, manydamas, kad Berluskonio, kaip Europos Sąjungos prezidento, debiutas gali susilpninti jo paramą namuose ir padidinti įtampą valdančiojoje koalicijoje. Kaip ir dauguma populistų, Berluskonis nepratęs prie politinių subtilybių. Jo “mačio” stilius nepriimtinas ne tik europarlamente, bet ir Italijoje, išskyrus tvirtus dešinės rinkėjus, mano “Financial Times” ir priduria, Italijos vyriausybėje dabar yra du aiškūs sparnai - pirmas - populistai vanagai, jungiantys Berluskonį su Šiaurės lygos vadovu ir dar aršesniu populistu Umbertu Bosiu bei Džuliu Tremončiu, itin karšto temperamento ūkio ministru. Šis sparnas daro įtaką vyriausybės politikai ir darbotvarkei. Bosis ragina Berluskonį pulti visuomenės priešą Nr. 1 - kairiuosius visur - Romoje, Briuselyje ar Strasbūre. Antras sparnas - dešinieji balandžiai, kurių gretose yra vicepremjeras ir Tautinės Sąjungos vadovas Džianfrankas Finis ir krikščionys demokratai. Šis sparnas yra šalutinis ir nuo Berluskonio pastabos apstulbo ne mažiau nei europarlamento kairieji. O pagrindinė kova būtent ir vyksta tarp ponų Bosio ir Finio, dabar Berluskoniui bus gerokai sunkiau nei kada nors anksčiau suvaldyti jų antipatiją, ardančią valdančiąją koaliciją, mano “Financial Times”.
Vokiečių spauda puola Berluskonį, sakydama, kad jis elgiasi kaip narcizas, o jo demokratijos idėjos kelia itin rimtą nerimą. Pasak dienraščio “Sueddeutsche Zeitung”, Vokietijos vyriausybė teisingai padarė reikalaudama atsiprašymo. Ir jei tai yra itališka politikų elgesio norma, tai nereikėtų leisti jos perkelti į Europos institucijas, kur priimtas ištobulintas ar rafinuotas stilius, rašo vokiečių dienraštis.
Kitas Vokietijos dienraštis “Frankfurter Rundschau” sako, jog tai, kad aukščiausias Europos Sąjungos pareigūnas taip greitai praranda savitvardą, kelia labai rimtą nerimą. Tas, kas laido tokius juokelius Europos Parlamente, kelia rimtą pavojų visai Europos Sąjungai, nes niekas negali pasakyti, kaip jis elgsis, kai susidurs su rimtu spaudimu, pavyzdžiui, tarptautine krize, rašo “Frankfurter Rundschau”.
Šiandien spaudoje ieškoma būdų išspręsti tebetvyrančią transatlantinę, pirmiausia Amerikos ir Prancūzijos, įtampą.
Dienraščio “Washington Post” apžvalgininkas Deividas Ignatius rašo, kad augant aukų skaičiui Irake, diplomatinis Prancūzijos ir Amerikos ginčas darosi nepateisinamas. Abi šalys turi baigti mokiusios viena kitą ir pradėti ieškoti sprendimų, rašo Ignatius. Dabar ietys suremtos dėl Amerikos pastangų išgauti išimtis savo piliečiams nuo Tarptautinio baudžiamojo teismo persekiojimo. Šiuos reikalavimus Paryžius ir Vašingtonas bando paversti lojalumo išbandymu, taip dar didindami Amerikos ir Europos atitolimą tuo metu, kai sveikas protas sakytų, kad atitolimą reikia mažinti. Kai Rumunija sutiko neišduoti amerikiečių Tarptautiniam baudžiamajam teismui, Prancūzija iškart perspėjo Bukareštą, kad tai gali pakenkti Rumunijos narystei Europos Sąjungoje, rašo Ignatius ir priduria, kad panašų perspėjimą Paryžius išsakė ir bent vienai Baltijos šaliai. Tokia sunkiasvorė prancūziška taktika beveik niekuo nesiskiria nuo Paryžiaus spaudimo Rytų Europos šalims neremti Amerikos Irako politikos. Tuomet prancūzai perspėjo Rytų europiečius, kad Amerikos rėmimas yra Rytų europiečių nelojalumo Europai požymis.
Amerikiečius užgavo tai, kad Paryžius susilaikė JTO Saugumo Taryboje, kai buvo balsuojama dėl automatiškos Amerikos taikdarių apsaugos nuo teismo, o labiausiai tai, kad prancūzai patys gavo septynerių metų laikotarpį nuo persekiojimo. Anot “Washington Post” apžvalgininko, kelias į kasdienybę tėra vienas ir siūlo tokį receptą - amerikiečiai turi pasiūlyti prancūzų bendrovėms padėti atstatyti Iraką, nes Amerika turi parodyti irakiečiams rezultatus, net jei jie ir yra su prancūzišku prieskoniu, o europiečiai turi paskatinti prancūzus prisijungti prie Irako atkūrimo misijos. Tai sumažintų Irako karo įtampą ir Europoje, ir transatlantinėje santarvėje, mano “Washington Post” apžvalgininkas.
Prancūzų laikraštis “Nouvel Observateur” mano, kad prancūzai turėtų padėti amerikiečiams Irake ir nuogąstauja, jog dabar pasirinkimas tėra tarp chaoso ir pergalingų frakcijų, kurios yra blogiau už tas, kurių nusikaltimai leido pateisinti karą. Kartu dienraštis perspėja, kad Amerikos ir Britanijos kaltinimai naujo religinio antivakarietiškumo pažadinimu arabų pasaulyje gali sustiprinti įvairių islamistų teroristinių sąjūdžių solidarumą. O tai gali sužlugdyti teisinį kovos su terorizmu, kurią po rugsėjo 11-osios išpuolių paskelbė Amerikos prezidentas Džordžas Bušas, pagrindą. Prancūzija turi padėti amerikiečiams išbristi iš Irako liūno ir pasiekti pergalę Artimuosiuose Rytuose. Vašingtonas turi įsitikinti, kad Prancūzija ir Amerika turi vieną bendrą priešą - islamo terorizmą, rašo prancūzų laikraštis “Nouvel Observateur”.
