Ketvirtadienio (07.10) Vakarų laikraščiai daugiausiai dėmesio skiria padėčiai Afrikoje aptarti ir sprendžia klausimus dėl Irako ir kovos su terorizmu. Užsienio spaudą apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Darius Udrys.
Vokiečių dienraščio “Sueddeutsche” puslapiuose Europos Komisijos pirmininkas Romano Prodi rašo, kad Afrikai reikia ne geradarių, o partnerių. Prodi lygina Europos ir Amerikos pagalbą Afrikai. Vienas Prodi straipsnio leitmotyvų: Europa lig šiol Afrikai skyrė daugiau paramos negu Jungtinės Valstijos. Prodi neigia amerikiečių kaltinimus, kad Europa trukdo Afrikos ūkio plėtrai, drausdama genetiškai tobulintą maistą - pasak jo, kiekviena šalis turi teisę spręsti, kokius maisto gaminius įsileisti, o Europa įsileidžia visus, dėl kurių saugumo nekyla abejonių. Prodi taip pat tvirtina, kad Europos parama skirta visų pirma tam, kad afrikiečiai galėtų pirkti vietoje gaminamą maistą, o Amerikai rūpi visų pirma atsikratyti savo žemės ūkio pertekliaus ir ką nors už savo auką gauti. Europos Sąjunga lieka svarbiausia skurdžių šalių prekybos partnere. Europos Sąjunga 2001 metais nusprendė įsileisti skurdžiausių šalių gaminius be muitų. Europa savo žemės ūkio dotacijas mažina, o Amerika jas ką tik padidino, rašo Prodi. Europa Afrikai remti skiria apie 0,3 procento savo BVP, o Amerika - tik apie 0,1 procento. Amerika turi didinti savo paramą Afrikai, mano Prodis, o Europa turi didinti savo paramos lankstumą.
Britų dienraščio “Daily Telegraph” redaktoriai nusivylę, kad George’as W. Bushas, lankydamasis Afrikoje, griežčiau nepasisakė prieš Zimbabvės diktatorių Robertą Mugabe, kuris persekioja opoziciją ir griauna šalies ūkį. Vakar Bushas pareiškė, kad tarptautinės bendrijos santykiams su Mugabe tarpininkauja Pietų Afrikos Respublikos prezidentas Thabo Mbeki. Tai reiškia, kad Mugabe ir toliau gali nebijoti savo kolegų Afrikos valdovų pasmerkimo, - teigia “Daily Telegraph” redaktoriai. Tai liudija nepagrįstas Mbeki pareiškimas, esą Mugabe vyriausybė tariasi su opozicija. Afrikos vadovų atsisakymas pažaboti Mugabe kompromituoja Naująją Afrikos plėtros partnerystę. Apmaudu, kad Bushas šio klausimo negarsina, rašo “Daily Telegraph” redaktoriai.
Dienraščio “Wall Street Journal” puslapiuose Davidas Rieffas perspėja amerikiečius saugotis “geranoriškų karų”, komentuodamas tikimybę, kad amerikiečių kariai išsilaipins Liberijoje. Amerikiečiai turi geriau apsvarstyti, ar tikrai Jungtinės Valstijos įpareigotos spręsti kiekvienos pasaulio šalies problemas, ypač tokias, kokios nekelia jokios grėsmės Amerikai. Prisiminkime Somalio pavyzdį, rašo D. Rieffas. Tai buvo laikoma “humanitarine misija”, nors iš tiesų tokio dalyko nėra. Kišdamiesi į tokius konfliktus, amerikiečiai neišvengiamai verčiami ginti vieną arba kitą pusę. Somalio vadeivos tai suprato ir iškart ėmėsi veiksmų prieš amerikiečių karius, kurie manė galėsią tokių kovų išvengti ir nesiryžo į jas leistis. Kosovas ir Bosnija - panašūs atvejai, nors ten amerikiečiai ryžosi vieną pusę pažaboti. Jeigu norime Liberijai padėti, turime pripažinti, kad šalį reikės okupuoti ir paversti protektoratu kaip Bosniją, Kosovą ir Makedoniją. To amerikiečiai nedrįsta Afganistane, todėl į valdžią grįžta karo vadeivos. Irake mes panašiai neapsisprendę, rašo D. Rieffas. Kištis į kitų šalių pilietinius karus neapsimoka, jeigu nesame pasiruošę kurti jose naują valstybę, mano straipsnio autorius.
Dienraštis “New York Times” komentuoja Irako okupaciją. Redaktorių teigimu, būtina keisti politiką Irake, nes padėtis ten blogėja. Kasdien žudomi amerikiečių kariai, vietos gyventojus toliau baugina Saddamas Husseinas, vietos gyventojai dėl lėtos pažangos atkuriant komunalines paslaugas, šalies ūkį, irakiečių valdžią ir policiją kaltina okupacines pajėgas. Busho vyriausybė privalo pripažinti, kad Irako atkūrimas truks dar daug mėnesių. Būtina taip pat greičiau sugrąžinti valdžią irakiečiams. Reikia ir nuoseklesnio plano kovai su sukilėliais - tam reikės apmokyti daugiau irakiečių policininkų ir saugumiečių. Nei amerikiečių, nei britų kariai nėra parengti policijos darbui. Galima sumažinti spaudimą jiems, pasikviečiant į Iraką kitų šalių karius. Jungtinių Tautų dalyvavimas padės išvengti “okupanto” etiketės. Galop būtina rasti Husseiną. Kol jo neradome, irakiečiai gyvens baimėje, rašo “New York Times” redaktoriai.
Dienraštis “International Herald Tribune” piktinasi, kad Busho vyriausybė - tiksliau pasakius, gynybos ir teisingumo ministerijos - trukdo dirbti valstybinei komisijai, kuriai pavesta ištirti vyriausybės elgseną kovoje su teroristais. Buvusio Kongreso nario Lee Hamiltono ir buvusio Niu Džersio valstijos gubernatoriaus Tomo Keano vadovaujama komisija skundžiasi, kad vyriausybė komisiją mėgina įbauginti, pavyzdžiui, reikalaudama, kad asmenys, kuriems pavesta tirti įvairių agentūrų veiklą, atvyktų į tiriamųjų agentūrų rengiamas apklausas.
Vokiečių dienraščio “Welt” apžvalgininkas Torstenas Krauelis mano, kad dar per anksti vertinti Irako karo padarinius. Tačiau galima vertinti britų ir amerikiečių klaidas, padarytas prieš karą. Tai, kad britų slaptosios tarnybos, aptardamos Irako masinio naikinimo ginklus, citavo seną studento darbą - gėdinga. Bet tai, kad Amerikos prezidentas ir jo užsienio reikalų ministras suklastotus duomenis pateikė kaip įrodymus - apmaudu. Tokius melagingus pranešimus atpažinti išmoksta kiekvienas žurnalistikos studentas. Tačiau galingiausioje pasaulio valstybėje nepatikimi duomenys pakliuvo net į aukščiausio lygio ataskaitą. Busho pareiškimai, esą Irakas galėjo panaudoti masinio naikinimo ginklą per 45 minutes, pakenks jo patikimumui svarstant Irano ir Šiaurės Korėjos atvejus. Šios šalys, ko gero, iš tikrųjų per tokį laiką galėtų panaudoti masinio naikinimo ginklą. Bet masinio naikinimo ginklų paieška Irake reikalauja kantrybės, rašo T. Krauelis. Sąjungininkai po Pirmojo pasaulinio karo Vokietijoje draudžiamų ginklų ieškojo ne mažiau intensyviai negu šiandien Irake. Jie rado juos tik po septynerių metų ir tik su jų kūrime dalyvavusių asmenų pagalba. Panašiai ilgai užtruko suimti nacius, kurie slėpėsi, kaip ir Husseinas. Vokietijos atkūrimas irgi nevyko greičiau, negu vyksta Irako atkūrimas. Irako kelias į ateitį - duobėtas, tačiau, palyginti su tuo, kas buvo prieš karą - tai rožių sodas, teigia dienraščio “Welt” apžvalgininkas.
Dienraščio “Wall Street Journal” puslapiuose Alas Huntas cituoja neįvardytą aukšto rango Busho vyriausybės pareigūną, kuris teigia, kad prezidentas arba žinojo, kad pranešimas apie tariamas Irako pastangas nusipirkti urano Nigeryje buvo nepatikimas, arba jis buvo tyčia klaidinamas ir jam leista klaidinti visuomenę. A. Huntas mano, kad istorija apie urano paiešką galbūt yra tik vienas pavyzdys nuoseklaus žvalgybos duomenų iškraipymo ir sutirštinimo, siekiant pateisinti karą su Iraku. Busho vyriausybė pati 2002 metais pasiuntė aukšto rango pareigūną - buvusį ambasadorių Josephą Wilsoną - šiai istorijai ištirti. J. Wilsonas, nuvykęs į Nigerį, pareiškė nemanąs, kad Irakas ten ieškojo urano. Kaip su Wilsono ataskaita? - klausia A. Huntas. Vyriausybė pripažino, kad duomenys apie urano paiešką Nigeryje buvo abejotini tik savaitę po prezidento Busho ataskaitos Kongresui, kurioje jis citavo šiuos duomenis. Wilsonas tik praėjusią savaitę prisipažino pernai lankęsis Nigeryje. Busho saugumo patarėja Condoleeza Rice teigia, kad prezidento patarėjai apie Wilsono ataskaitą nežinojo. Wilsono teigimu, viceprezidentas Cheney tikrai žinojo. Pasak CŽV, Wilsono kelionė užsakyta reaguojant į viceprezidento užklausimą. Huntas mano, kad Husseino perversmas - pateisinamas, tačiau melavimas amerikiečių liaudžiai apie Irako grėsmę - ne. Jeigu Billą Clintoną Kongresas oficialiai apkaltino melavimu apie seksą, Kongresas tikrai turėtų pasidomėti melagingais pareiškimais apie karą.
