“Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Andrius Kunčina apžvelgia, kaip Vakarų spauda komentuoja Didžiosios Britanijos nutarimą, jog euro įsivesti kol kas dar neleidžia ekonominės aplinkybės.
Senoji ir naujoji Europa (ar bent didelė jos dalis) artimiausiu metu žiedų valiutinėje sąjungoje nesumainys - Britanijos finansų ministras Gordonas Braunas vakar parlamente pareiškė, kad 1997-aisiais paskelbti 5 šalies ūkio testai dėl euro rodo, kad dar anksti, - rašo “Wall Street Journal”. Šiai išvadai pagrįsti Braunas užsakė turbūt istorijoje didžiausią dokumentų siuntą į Vestminsterį: du sunkvežimiai ir 11 furgonų į Bendruomenių Rūmus vežė 38 tonas dokumentų. Kiekvienas deputatas gavo po 2000 puslapių ataskaitų. Niekas, išskyrus nemiga sergančius ir greitojo skaitymo meistrus, nepajėgus per tokį trumpą laiką įveikti šitiek literatūros, bet Braunas tikina, kad sprendimas palūkėti dėl euro paremtas tik ūkio rodikliais, ne politika. Dienraštis tvirtina, kad minėtieji 5 kriterijai vis dėlto yra taip suformuluoti, kad vyriausybė juos galėtų bet kada interpretuoti, kaip tuo metu norisi. Brauno sprendimas neturėtų kelti nuostabos, žinant, kad ministras pats save paskyrė “amžinuoju 5 testų sargu”. Premjeras Tonis Bleiras, kuris atsižvelgia į labai skeptiškas britų nuomones dėl euro, suvokia, kad geriau už finansų ministrą keliasdešimties tonų dokumentų negali būti įvaldęs, todėl parlamente nesiėmė tokios agitacijos, kokią girdėjome karo Irake išvakarėse. O gaila, - rašo “Wall Street Journal”, - aktyvesnis proeuropietiško Bleiro dalyvavimas padėtų britų visuomenei susiorientuoti ir suteiktų aiškesnį kursą vyriausybei. Ką, pavyzdžiui, reiškia Brauno žodžiai, jog imsis šalies ūkio pertvarkos prie euro zonos prisitaikyti, kai britų ūkis jau dabar yra gerokai konkurencingesnis negu visa euro zona? Euroskeptikus britų konservatorius akivaizdžiai džiugina faktas, kad valdantieji leiboristai dėl euro dabar yra daug labiau susiskaldę, nei prieš šešerius metus, kai pradėjo 5 garsiuosius testus. Ir pasakykit, kad ūkis, o ne politika lemia Londono apsisprendimą, - rašo “Wall Street Journal”.
Britų “Financial Times” Brajanas Grūmas pažymi, kad nedaug kas Britanijoje turi tokią galią išklibinti vyriausybę, kaip svaro kursas ir britų santykiai su likusia Europa. Abiejų suma tampa sprogiu mišiniu, kuris prisidėjo prie Margaret Tečer ir Džono Meidžoro kritimo. Panašus likimas galbūt laukia ir Tonio Bleiro, jei jis neras bendros kalbos su finansų ministru. Iki šiol jų sutarimas smarkiai stabilizavo šalies vyriausybę. Vakar išgirdome po ilgų judviejų derybų dėl euro surašytą atsargų kompromisą: įvesti eurą Britanija dar nepasirengusi, bet šiam klausimui palieka duris praviras. Taigi numanoma euro įvedimo nauda atmiešta britų skeptiškumu, kuris atsispindi nuomonių apklausose.
Mintį pratęsia Dublino dienraštis “Irish Times”, teigdamas, jog atsisakymas įsileisti eurą pakerta Britanijos pozicijas ne tik ūkiniuose, bet ir politiniuose Europos Sąjungos klausimuose, kaip antai Konstitucija, užsienio ir saugumo politika. Per ketverius penkerius metus, kol Londonas rengsis eurui, kaip planuojama optimistiškiausiuose finansų ministro scenarijuose, Europoje ir pasaulyje reikalai nestovės vietoje, - perspėja “Irish Times”.
“Financial Times” atremia, jog Britanija pajėgi daryti įtaką Europos reikalams ir neįsivedusi euro, o iliustracijai pateikia Britanijos ir žemyninės Europos santykių pakilimų bei nuopuolių chronologiją nuo pat Vinstono Čerčilio 1946-aisiais iki šių metų Bleiro dilemos, kaip įgyvendinti rinkimų pažadą “atvesti Londoną į patį Europos centrą”, kai prancūzų ir vokiečių elgesys per Irako karą dar labiau sumažino ir taip kuklų britų entuziazmą bendriems projektams.
“New York Times” Alanas Kauvelas dviejų trečdalių britų nenorą atsisakyti svaro, kaip suverenumo simbolio, iliustruoja prieš septyniasdešimt metų premjero Vinstono Čerčilio pasakytais žodžiais: “Mes esame su Europa, bet ne Europoje. Esame susiję, bet ne to paties dalyko sudedamosios dalys”. Dienraštis pabrėžia, jog finansų ministro Brauno kalboje buvo kur kas daugiau palankumo eurui, nei tikėtasi, ir aiški tikimybė sulaukti referendumo šiuo klausimu iki parlamento rinkimų 2006-aisiais. Cituodamas Europos Pertvarkų centro vadovą Čarlzą Grantą, “New York Times” Bleiro ir Brauno skirtybes apibendrina taip: “Braunui neatrodo, kad Britanijai apsimoka įstoti į euro zoną vien dėl politinių priežasčių, o Bleiras visų pirma remiasi politine Britanijos padėtimi Europoje”.
Jei senoji Europa tokia bloga, kodėl į ją taip veržiasi lenkai? - klausia britų dienraštis “Independent”, tvirtinantis, jog tarp šio klausimo ir britų nutarimo, kad eurui dar anksti, yra ryšys. “Independent” labai apgailestauja dėl britų delsimo ir kritikuoja vyriausybę: “dabar Britanija yra viena prieš vienuolika, o greitai gali tapti viena prieš dvidešimt eurą turinčių šalių. Britanijos vyriausybei atrodo, kad galima dviprasmiškomis pašaipomis įkalbinėti Europą persitvarkyti, jei nori, kad britai susimylėtų ir įsileistų eurą”. Esą, visa, ką darome mes, britai, yra puiku, o visa, ką daro likusioji Europa - statiška. Sunku tikėtis, kad Britanija kada nors pataisys santykius su Europa, kai jos vienijimosi pastangas iš anksto nurašo į nuostolius, užuot įžvelgusi jose sėkmę ir tą sėkmę parėmusi. Lenkijos rinkėjai referendume rinkosi ne tarp Amerikos ir Europos, ne tarp senosios ir naujosios Europos, bet tarp vieningos Europos vizijos ir tokių kaip Leperio Savigyna bei Lenkijos Šeimų sąjunga, kurie nori užkonservuoti bet kokią pažangą, kad tik apsaugotų tuos trupinius, kuriuos dabar įsivaizduoja, kad turi. Lenkija nepadovanos Europos Sąjungai stebuklingo ūkio šuolio, bet ji įneša naujo politinio kraujo, sutvirtindama epochinių skriaudų atitaisymą. Reikia būti tikru Vestminsterio pamatų kirminu, kad neįžiūrėtum tokio masto poslinkių, - bara britų euroskeptikus “Independent”, sakydamas kad pesimistiškos prognozės lydi Europos Sąjungos plėtrą nuo pat jos užuomazgų, bet “tas traukinys kažkaip vis vien juda pirmyn”, tad užuot būgštavus, kad jis tuoj tuoj nulėks nuo bėgių, verčiau sėsti į lokomotyvą ir imtis manevravimo.
Amerikos dienraštis “Christian Science Monitor” spausdina londonietės Maralit Edlmen straipsnį, kuriame keliamas klausimas “kas yra Europa?”. Ji tvirtina, kad tikėtis atsakymo šio mėnesio pabaigoje, Salonikų suvažiavime, kur numatoma tvirtinti Europos Sąjungos Konstituciją, tikriausiai naivu. Taip, Konstitucija įtvirtintų 50 metų trukusias pastangas sutaikyti žemyną ir išvengti naujų karų. Drauge Konstitucija simbolizuotų Europos pastangas nurungti Jungtinių Valstijų vyravimą. Deja, suvažiavimas veikiausiai baigsis nepateikęs pasauliui šviežios sąvokos “europietis” ir nesukūręs jokio apčiuopiamo Europos Sąjungos vaidmens už jos ribų, nes tai tiesiog neįmanoma. Konstitucija nepajėgia suvienodinti politinių, ūkinių ir geografinių Europos valstybių skirtybių. Europos piliečiai jaučiasi per toli nuo eurokratų, o Konstitucija jų nė kiek nesuartina. Vargu ar ji pastūmės Jungtines Valstijas pasaulio politikos klausimus derinti su visai Sąjungai atstovaujančiomis įstaigomis, užuot bendravus su pavienėmis valstybėmis, kaip dabar. Konstituciją kuriančio Konvento prezidentas Valery Žiskaras d’Estenas jau užgavo daug žmonių, pareikšdamas, kad islamiškos Turkijos šaknys yra rimta kliūtis Ankaros pastangoms įstoti į Europos Sąjungą. Viltis patekti į ūkiniais pagrindais pradėtą Sąjungą palengvino pereinamąjį laikotarpį daugelyje pokomunistinių valstybių, bet joms tapus narėmis, europiečio tapatybė virs dar didesniu vaiduokliu, - rašo Edlmen “Christian Science Monitor”.
Keli Amerikos ir Europos dienraščiai užsimena apie Jungtinių Valstijų gynybos ministro Donaldo Ramsfeldo kelionę po Europą, kuri šiandien prasidėjo nuo Portugalijos ir atves jį į NATO valstybių gynybos ministrų posėdį dėl Santarvės ateities. Ta proga Amerikos dienraščio “Los Angeles Times” bendradarbė Ester Šreider apibendrina, jog Ramsfeldo maršrutas atspindi Pentagono ketinimus perdislokuoti Europoje išdėstytas Amerikos ginkluotąsias pajėgas. Irako karui nepritarusi “senoji europietė” Vokietija neteks didelės dalies iš 60 tūkstančių ten nuo Šaltojo karo laikų esančių karių. “Naujoji europietė” Albanija, į kurią Ramsfeldas atvyks dar šiandien, numatyta kaip viena būsimų amerikiečių bazių vietų. Šreider cituoja vieną Pentagono pareigūną, apie Ramsfeldo kelionę pasakiusį taip: “Jei Ramsfeldo kas paklaustų, jis mikliai suskirstytų Europą į “senąją ir naująją NATO” - už durų stovi didelė eilė būsimų Santarvės narių, kurios netveria noru prisidėti prie NATO”, - baigia citatą Šreider “Los Angeles Times”.
