Šiandien Vakarų laikraščių dėmesio centre - vėl įsiliepsnojęs smurtas Artimuosiuose Rytuose. Ketvirtadienio (06.12) užsienio spaudą apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Mykolas Drunga.
Vos tik paskelbus naująją Artimųjų Rytų taikos iniciatyvą, jau buvo aišku, kad ją lydės jos priešininkų smurto išpuoliai, - rašo “New York Times” ir tęsia: mažiau aišku buvo tai, ar tie, kurie taikos gairių planą palaikė, turės politinės drąsos atsilaikyti prieš smurto išpuolius. Mirtiniausi smūgiai kol kas atėjo iš palestiniečių teroristų pusės. Vakar “Hamas” savižudis sprogdintojas nužudė bent šešiolika žmonių ir sužeidė kone šimtą kitų autobuse piko valandą Jeruzalės centre. Tačiau rimčiausią politinę žalą daro Izraelio ministras pirmininkas Arielis Šaronas - jo refleksiniai kariniai atsakai į terorą gresia pakirsti nuosaikaus palestiniečių ministro pirmininko Mahmudo Abaso autoritetą. Nekreipdamas dėmesio į atkaklius Vašingtono maldavimus, Šaronas du kartus įsakė Izraelio pajėgoms pulti automobilius, kurie vežė įtariamus “Hamas” kovotojus Gazos Ruože. Niekas nelaukia, kad Izraelis pakęstų teroro antpuolius prieš savo paties žmones. Tačiau terorą galima veiksmingiau išrauti, atsakingus palestiniečių vadovus, tokius kaip Abasą, stiprinant, o ne silpninant. Lengva suprasti, kodėl “Hamas” norėtų Abasą padaryti nereikšmingą. Bet Izraelis turėtų daryti viską, kad sustiprintų Abaso kortas, nes ilgalaikėje perspektyvoje tai atitinka ir paties Izraelio interesus.
Su šia analize maždaug sutinka ir britų dienraštis “Independent”. Jo redaktoriai rašo, kad Izraelio kabineto karingieji pasidavė pagundai keršyti - jų greitos ir kruvinos reakcijos, antpuolio prieš Gazos miestą “Hamas” ir kiti kraštutinieji laukte laukė. Jie su kaupu gavo tai, ko tikėjosi. Juk “Hamas” tikslas, - tai jau turėtų būti aišku, - yra ties kiekvienu žingsniu Izraelį išprovokuoti ir, deja, jam tai dar kartą pasisekė. Taigi smurto smagratis vėl pradeda įsisukti. Skirtumas, žinoma, tik naujas Jungtinių Valstijų vaidmuo taikos procese ir prezidento Bušo asmeniškas įsipareigojimas jam. Aišku, Bušas negali neleisti savižudžiui sprogdintojui įlipti į autobusą, tačiau jis turi panaudoti nemažus politikos ir finansų svertus, kuriais Amerika gali paveikti Izraelio politiką, kad priverstų Šaroną laikytis taikos kelio ir tęsti neteisėtų žydų gyvenviečių Vakarų Krante griovimą. Tokia politika gal nepadarys Šaroną populiarų, bet, kaip Bušas galėtų pasakyti, dabar atėjo laikas parodyti moralinę drąsą.
Tačiau to paties “Independent” apžvalgininkas Adrianas Hamiltonas mano, kad net ir Jungtinės Amerikos Valstijos negali Artimiesiems Rytams užkrauti taikos. Jos turi norėti ir siekti ne tik patys izraeliečiai bei palestiniečiai, bet ir visa tarptautinė bendrija su Jungtinėmis Tautomis, Rusija, Europa - žodžiu, kvartetas neturėtų tylėti.
Kitame britų laikraštyje “Guardian” Oona King iš Gazos rašo: “Galėčiau apsigobti skarele ir įsilieti į minią kaip palestinietė. Niekas neatspės, kad aš žydė, tuo labiau britų parlamentarė. Prie ligoninės zuja mašinos, vienas vyras į ją neša sužeistą mergaitę. Bet dauguma palestiniečių tik stovi ir laukia. Jie laukia, kad izraeliečiai uždėtų antspaudą jų dokumente. Ir jie laukia palestiniečių valstybės. Jie nesiskiria nuo mūsų: pažeisk jų žmogaus teises ir jie atsakys nepriimtinu teroristiniu smurtu. Tai darė žydai, kai jie įkūrė Šterno gaują ir susprogdino “Karaliaus Dovydo” viešbutį penktąjį ano šimtmečio dešimtmetį. 94 žmonės žuvo. Tos teroristinės grupės vadas, pakliuvęs į Britanijos “labiausiai paieškomųjų” sąrašą, vėliau tapo Izraelio ministru pirmininku. Daugelis žydų jį garbina, sykiu betgi bjaurėdamiesi tuo terorizmu, kuris šiandien griauna jų gyvenimą. Izraeliečiai turi būti išlaisvinti nuo terorizmo - tokio kaip vakarykštis baisus antpuolis Jeruzalėje. Visas terorizmas, ne paskutinėje vietoj palestinietiškasis, yra atgrasus. Bet jis ir prognozuojamas. Kai Izraelio valdžia nutarė surengti antpuolį Gazoje, ji negalėjo nežinoti jo poveikio taikos procesui ir to, kad tikrai bus palestiniečių kerštas. Liūdnai priėjau išvadą, kad, atsižvelgdama į izraeliečių palestiniečiams taikomą kolektyvinę bausmę ir jos žiaurumą, neturiu kitos išeities, kaip tik boikotuoti Izraelio produktus”, - baigia pasisakymą dienraštyje “Guardian” britų parlamentarė, leiboristė Oona King.
Bet spauda neaplenkia ir kitų temų. Štai dienraštis “International Herald Tribune” dar kartą sveikina Lenkiją, kad ryžtingai pasisakė už Europą, ir pačią Europą už didelį žingsnį labai svarbiame procese, kurį dažnai aptemdo vidaus ir transatlantiniai ginčai. Štai Britanija po ilgo gumos tempimo vėl paskelbė atidėsianti prisijungimą prie euro. Žiskaro Desteno pastangos sukurti Europos konstituciją sukėlė begalę kivirčų dėl galios paskirstymo tarp Briuselio ir šalių narių, tarp didelių ir mažų, turtingų ir nepasiturinčių, “senų” ir “naujų”. Abiejose Atlanto pusėse atgijo senas ginčas dėl Tarptautinio baudžiamojo teismo. Bet visa tai neturėtų užtemdyti nesustabdomo proceso vieningos Europos link - ir Lenkijos balsavimo svarbos. Tai bus šešta pagal didumą išplėstos Europos Sąjungos valstybė ir savo stipriu katalikiškumu bei proamerikietiškumu pridės naujų prieskonių į europietiškų diskusijų patiekalus.
Vokietijos dienraštyje “Welt” Gernotas Facius pasisako už siūlymą Europos konstitucijoje nepamiršti Dievo - to, kuris bendras katalikams ir protestantams, krikščionims, žydams ir musulmonams ir kurio paminėjimas būtų bendrų vertybių prisiminimas, o pliuralistinei ir sekuliariai visuomenei atsvara totalitarizmui ir kietam ekonominio bei mokslinio-techninio pasaulio pragmatizmui.
“New York Times” sveikina Džordžo Sorošo Atviros visuomenės instituto indėlį į Rusijos demokratėjimą. Po daugiau nei penkiolikos metų darbo ir beveik milijardo dolerių, išleistų demokratijos institucijoms bei aktyvizmui propaguoti, institutas baigia savo veiklą Rusijoje. Sorošo spekuliacijos finansų rinkoje padarė jį vieną iš nedaugelio pakankamai turtingų privatininkų, kad finansuotų savo paties užsienio politiką. Apskritai jis savo pinigus leido išmintingai ir dosniai. Rusija bei kitos Rytų ir Vidurio Europos valstybės, kurioms jis padėjo žengti demokratijos link, skolingos jam dėkingumo.
