Artimųjų Rytų taikos viltys, iki šiol taip ir nesurasti Irako masinio naikinimo ginklai - svarbiausios šios dienos Vakarų žiniasklaidos temos, kurias apžvelgia “Laisvosios Europos” žurnalistas Gintaras Aleknonis.
Buvo malonu girdėti Egipto prezidentą Hosnį Mubareką po arabų šalių vadovų susitikimo su Amerikos prezidentu Džordžu Bušu sakant, kad penkios arabų šalys smerkia teroro išpuolius ir nerems bei neginkluos kraštutiniųjų palestiniečių grupių, - rašoma dienraščio NEW YORK TIMES redakciniame straipsnyje. Tačiau arabų šalys galėtų padaryti ir šį tą daugiau. Jų svarbiausias uždavinys būtų paremti naująjį palestiniečių ministrą pirmininką Machmudą Abasą. Tai reiškia, jog Abasui arabų šalys galėtų suteikti tokį politinį svorį, kokį kadaise jos suteikė Jasirui Arafatui.
Juk Abasas yra svarbiausias veiksnys, kuris sustiprino Artimųjų Rytų taikos viltis. Abasas aiškiai pasakė, kad trisdešimt du mėnesius besitęsiantis smurtas yra palestiniečių bylos išdavystė, kad visas problemas galima išspręsti tik derybomis, kad reikia susitarti dėl dviejų šalių taikaus sambūvio.
Dienraščio NEW YORK TIMES apžvalgininkas Tomas Frydmenas rašo apie nesėkmingas masinio naikinimo ginklų paieškas Irake. Tai didelė istorija, tačiau ar ji mums iš tikro rūpi? – klausia Frydmenas. Ir čia pat atsako – Ne. Apžvalgininkas išskiria kelias Irako karo priežastis, kurias vadina tikrąja priežastimi, teisingąja priežastimi, dorovine priežastimi ir paskelbtąja priežastimi.
Apie tikrąją Irako karo priežastį niekada viešai nekalbama, - teigia NEW YORK TIMES apžvalgininkas. Po rugsėjo vienuoliktosios Amerikai reikėjo užpulti kokią nors arabų ar musulmonų valstybę. Afganistanas nebuvo pakankamai svarbus taikinys. Reikėjo tikro karo, reikėjo parodyti, kad amerikiečių kareiviai, gindami savo atvirą visuomenę nuo terorizmo, yra pasirengę žudyti ir patys mirti.
Teisingąja Irako karo priežastimi Frydmenas vadina būtinumą kurti pažangią arabų valstybę. Mums didžiausią grėsmę kėlė ne Sadamo masinio naikinimo ginklai, bet vis gausėjantis piktų ir pažemintų arabų bei musulmonų jaunimo būrys. Šį jaunimo būrį gausino žlungančios arabų valstybės, šis jaunimas labiau nekentė Amerikos, negu mylėjo gyvenimą.
Dorovines karo priežastis, pasak Frydmeno, paaiškina pats Sadamo režimas, kuris spaudė ir žudė savus žmones, kuris kariavo su kaimynais. Huseiną reikėjo sustabdyti.
Bušo komanda niekada neskelbė nei dorovinių, nei tikrųjų karo priežasčių. Baltuosiuose rūmuose galvota, kad taip nepavyktų įtikinti pasaulio, jog karas būtinas. Todėl oficialiai skelbta karo priežastis ir buvo masinio naikinimo ginklai.
Šiandien būtina Irake surasti masinio naikinimo ginklų, - teigia Frydmenas. - Nors aš niekada negalvojau, kad Huseinas juos gali panaudoti prieš mus.
Praėjusią savaitę paskelbdamas, kad amerikiečių daliniai Irake jau rado masinio naikinimo ginklų, Amerikos prezidentas Džordžas Bušas ir taip nelengvą problemą dar labiau supainiojo, - rašoma dienraščio WASHINGTON POST redakciniame straipsnyje. Iš tikro Irake dar nerasta jokių cheminių, bakteriologinių ar branduolinių ginklų, aptiktos tik kelios kilnojamosios laboratorijos, kuriose tikriausiai galėjo būti gaminami uždrausti biologiniai preparatai. Įmanoma, kad masinio naikinimo ginklai Irake vis dėlto bus surasti. Šiaip ar taip koalicijos kariai iki šiol nerado nei Sadamo Huseino, nei jo sūnų. Tačiau jie arba jų palaikai tikrai kažkur yra. Irake tęsiasi sumaištis, didelę šalies dalį amerikiečiai valdo tik iš sąlygiškai. Tačiau prezidento Bušo bandymai sumenkinti masinio naikinimo ginklų Irake reikšmę, lygiai kaip ir jo pernelyg ankstyvi pareiškimai, kad Irako byla jau baigta,pakerta pasitikėjimą Jungtinėmis Valstijomis ir verčia abejoti tikraisiais Amerikos vyriausybės siekiais, - rašo WASHINGTON POST.
Dienraštis INTERNATIONAL HERALD TRIBUNE primena Amerikos teisėsaugos elgesį su įtariamaisiais teroristais po rugsėjo vienuoliktosios išpuolio. Tuomet Amerikai buvo gyvybiškai svarbu apsiginti, sulaikyti visus, kurie galėjo būti prisidėję prie išpuolio, - rašoma redakciniame straipsnyje. Tačiau ne mažiau svarbu buvo išvengti tokių veiksmų, dėl kurių paskui tektų gailėtis. Sulaikytiesiems reikėjo laiduoti jų teises, nederėjo su jais blogai elgtis. Deja, kaip rodo teisingumo ministerijos vyriausiojo inspektoriaus nuoširdi ir griežta ataskaita, daugelio perlenkimų nepavyko išvengti. Ataskaitoje kritikuojamas sulaikytųjų laikymas karceriuose, trukdymas susitikti su advokatais. Teisingumo ministerija turėtų apsvarstyti įtariamųjų teroristų laikymo sąlygas, o kongresui derėtų labiau pasidomėti, kaip taikomi vadinamieji kovos su terorizmu įstatymai.
Niekas nenori, kad vyriausybė liautųsi ginti amerikiečius. Tačiau vyriausiojo inspektoriaus ataskaita dar kartą liudija, kad vyriausybė turėtų labiau rūpintis įtariamųjų teisėmis. Juk daugelis tų įtariamųjų yra visiškai nekalti.
Kartais labai svarbu daiktus pavadinti tikraisiais vardais, - taip pradedamas WALL STREET JOURNAL redakcinis straipsnis, kuriame aptariamos Šiaurės Korėjos ir Irano branduolinio ginklavimosi problemos. Laikraštis reikšmingu daiktų pavadinimu savo vardais įvardyja Amerikos prezidento Bušo sėkmingas pastangas į Didžiojo aštuoneto (G-8) susitikimo Eviane baigiamąjį dokumentą įtraukti pastabą, kad G-8 šalys nebus abejingos Irano ir Šiaurės Korėjos pastangoms įgyti branduolinius ginklus.
Pastatęs naują urano sodrinimo gamyklą Iranas 2005 metais galės per metus prisodrinti tiek urano, kad jo užteks kelių atominių bombų gamybai, - rašo WALL STREET JOURNAL ir klausia – kaip galima sustabdyti Irako ir Šiaurės Korėjos branduolinio ginklavimosi siekius. Kaip vieną svarbiausių būdų laikraštis nurodo tarptautines inspekcijas. Tačiau tai toli gražu ne viskas.
Galima džiaugtis, kad G-8 šalys pagaliau vieningai pripažino Irano ir Šiaurės Korėjos branduolinių programų pavojų viso pasaulio saugumui. Tačiau nedera puoselėti vilčių, kad problemą galima išspręsti vien pasitelkus inspekcijas, - rašo WALL STREET JOURNAL.
Dienraštyje WASHINGTON POST Deividas Lemptonas rašo apie besikeičiantį Kinijos požiūrį į Šiaurės Korėjos branduolinį ginklavimąsi. Eviano susitikime Amerikos ir Kinijos prezidentai Džordžas Bušas ir Hu Džin Tao šiuo klausimu sutarė labiau, negu buvo galima tikėtis. Dalykiška prezidento Hu nuostata Eviane liudija, kad Pekinas piktai žvelgia į Šiaurės Korėjos neapgalvotus žingsnius, skatinančius branduolinę krizę. Kinija nuogąstauja dėl padarinių, kurių galėtų turėti regione kilęs karas.
Per kelis mėnesius Kinijos nuostatos reikšmingai pasikeitė, - tikina WASHINGTON POST apžvalgininkas. Pernai lapkritį įtakingi Kinijos vadovai tikino esą visiškai abejingi Šiaurės Korėjos branduoliniam ginklavimuisi. Šiandien Pekinas neslepia pasipiktinimo Kim Džon Iro elgesiu. Kinijos vadovai jau imasi bendradarbiauti su Vašingtonu.
Kas paskatino tokius esmingus Kinijos politikos pokyčius? - klausia Deividas Lemptonas. Ir čia pat atsako - Šiaurės Korėja nepaiso gyvybinių Kinijos interesų. Dabar Pekinas pirmą kartą pradeda suprasti pats galįs tapti Šiaurės Korėjos branduolinių ginklų platinimo auka. Juk Pchenjano politika gali skatinti Pietų Korėją, Japoniją ar Taivaną taip pat pradėti branduolinį ginklavimąsi. Kinija gali atsidurti branduolinių valstybių apsuptyje.
