“Laisvosios Europos” radijo žurnalisto Virgio Valentinavičiaus parengtoje trečiadienio (03.26) užsienio laikraščių apžvalgoje skaitykite: Irako karas seną ginčą “teisingas ar neteisingas” keičia nauju “sėkmingas ar nesėkmingas”.
Dienraščio “New York Times” apžvalgininkas Tomas Frydmenas rašo, kad krepšinio rezultatą sekti lengviau negu karo, kadangi krepšinyje yra aiški taškų skaičiavimo sistema. Kaip sužinoti karo rezultatą, jei tokios sistemos nėra? Anot Frydmeno, Irako karo rezultatą lems šeši taškai, kuriuos reikia iškovoti: pirma, užimti Bagdadą nesugriaunant miesto - tai būtina režimo pakeitimo sąlyga; antra, nukauti arba ištremti Sadamą; trečia, išsiaiškinti paprastų irakiečių pasipriešinimo priežastis, kurių nepažinus negalima kurti Irako demokratijos; ketvirta, išlaikyti Irako teritorijos vientisumą; penkta, ar atsiras liberalių ir patriotiškų irakiečių, kurie galėtų vadovauti šaliai; šešta, ar kaimynės pripažins naują Irako vyriausybę. Jei sąjungininkai laimės šiuos šešis taškus, žinosime, kad politiniai karo tikslai - pasiekti, jei ne - mes būsim paklydę smėlio audroje, - sako Frydmenas iš “New York Times”.
Dienraščio “Washington Post” apžvalgininkas Džordžas Vilas teigia, kad tuščios spartaus Irako karo viltys yra suprantamas šimto valandų karo Kuveite 1991 metais padarinys. Prisidėjo ir Kosovo karas, kuriame Amerika neprarado nė vieno kareivio. Daug kas linkęs kliautis techniniu amerikiečių kariuomenės pranašumu, be to, tie, kurie ragino pradėti šį karą, savaime linkę menkinti galimus pavojus. Tačiau tikrovėje karas - sėkmingas. Kelyje į Bagdadą kariuomenė nužygiavo beveik penkis šimtus kilometrų. Irakas - tai ne žlunganti valstybė kaip Jugoslavija, tai ir ne Talibanas, kurį generolas Veslis Klarkas pavadino “pačiu nekompetentingiausiu Amerikos priešu”. Amerikiečių kariuomenė Irake demonstruoja įspūdingą lankstumą, judrumą, greitį ir tikslumą. Karas juda link užtikrintos pergalės, tačiau dvi neišvengiamos kovos palydovės - sumaištis ir kareivių žūtis - kelia neproporcingą visuomenės susirūpinimą, - tvirtina Vilas “Washington Post”.
Britų dienraščio “Guardian” apžvalgininkas Markas Losonas rašo, kad Antrojo pasaulinio karo šūkis buvo nužudyti kuo daugiau žmonių kuo toliau nuo žmonių akių. Atrodo, kad antrajame Persijos įlankos kare sąjungininkai bando nužudyti kuo mažiau stebint maksimaliam televizijos žiūrovų skaičiui. Diplomatinė būtinybė kurti humaniško išlaisvinimo karo įvaizdį paaiškina faktą, kodėl politikai ir kariškiai pradeda sveikinti televizijos priežiūrą. Anot Losono, trys kare veikiantys vadovai naudoja televiziją skirtingai. Džordžas Bušas vengia spaudos konferencijų, jam labiau patinka paruoštos kalbos tautai per tiesiogines laidas. Sadamas Huseinas televizijos ekrane - kiekvieną dieną, tačiau labai stiprus įtarimas, kad jis yra pirmas videomagnetofono prezidentas, valdantis šalį iš anksto įrašytomis vaizdajuostėmis. Savo ruožtu Tonis Bleiras dalyvauja tiesioginėse pokalbių laidose su žiūrovų klausimais. Atrodytų, jog tai - visiška priešybė Sadamui, tačiau vienu požiūriu Bleiras nesiskiria - televizijos pagalba britų premjeras įrodinėja, kad jo politinė sveikata - tvarkoje, nes karas vyksta sėkmingai, kitaip nei būgštauja žiūrovai.
Londono dienraštyje “Financial Times” Amerikos verslo instituto bendradarbis Tomas Donelis pranašauja stulbinančią pergalę Irako kare, kurią esą jau galima matyti. Televizijos vaizdai tokie ryškūs - ugnies stulpai virš Sadamo rūmų, amerikiečių karo belaisvių veidai - kad pro televizijos medžius sunku įžiūrėti strategijos mišką. Per keturiasdešimt aštuonias valandas žiniasklaida praėjo kelią nuo antraščių, skelbiančių lengvą kelių dienų iškylą link Bagdado, iki panikos, kad kariuomenės užnugaris - apnuogintas, puolimo strategija - bloga. Tačiau pamiršta, kad užimtas Vakarų Irakas, vadinasi, Irakas nebegali bandyti įtraukti į karą Izraelio, dega vos kelios naftos verslovės, Irakas neįstengė panaudoti cheminio ginklo pavojingiausiu laiku - kol didžioji dalis kariuomenės buvo dar Kuveite. Dabar amerikiečių pajėgos patogiai išdėstytos svarbiausiam strateginiam mūšiui su Respublikos gvardijos tankų divizijomis. Pergalė, kuria Donelis neabejoja, parodysianti, kad sudėtingus politinius karo tikslus sąjungininkai pavertė labai kūrybišku kovos planu, kuriame greitis ir tikslumas pakeitė gryną griovimą.
Tačiau dienraščio “Boston Globe” skiltininkas Džeimsas Kerolas nesutinka. Jis rašo: “Tik pažiūrėkit, kuo virto Amerika - judame plieno voromis nejaukioje šalyje kaip griovimo mašinos, keliame apgaulės dulkes, kuriose įžiūrime savo veiksmingumą ir dorybę”. Mes priversime pasiduoti bet ką, “sukrėtimo ir siaubo” bombardavimas taiko ne tiek Sadamo kariuomenę ar infrastruktūrą, kiek žmonių vaizduotę - palenkti pasaulį mūsų valiai, nes mes neprilygstami, - rašo Kerolas. Jo nuomone, jauni amerikiečiai kareivių uniformomis dabar miršta dėl šių apgaulės dulkių, kaip ir irakiečiai.
Amerikos dienraščio “Christian Science Monitor” apžvalgininkas Brendanas O’Nylas klausia, ar Irako karas bus pirmasis istorijoje politiškai korektiškas karas? Kol Bagdadą kausto “sukrėtimas ir siaubas”, vyksta kruvini susidūrimai pietuose, kai kurie amerikiečių ir britų veikėjai susirūpinę, kad Irako puolimas nieko neužgautų - jie kalba apie didelę pagarbą Irako žmonėms ir kultūros paveldui. Britų pulkininkas Timas Kolinzas savo kareiviams aiškino, kad Irakas turi seną istoriją, tai Edeno sodų vieta ir pranašo Abraomo gimtinė. “Čia vaikščiokite atsargiai”, - patarė pulkininkas kareiviams. “Atsargiai ir kareiviškais batais?” - abejoja apžvalgininkas. Jis primena, kad kareiviams uždrausta kelti Amerikos ar Didžiosios Britanijos vėliavas. Pagal politiškai korektiško karo normas Amerikos laivynas tikrina eilinių ant raketų rašomus “palinkėjimus” priešui, kad spontaniška jūreivių raiška “liktų pozityvi”, mat per Afganistano karą ant vienos sparnuotosios raketos jūreiviai užrašė vadinamąjį homofobišką žodį, dėl kurio pakėlė triukšmą mažumų teisių gynimo organizacijos. Taigi jokių amerikietiškų vėliavų, jokio amerikietiško triumfalizmo, jokių amerikietiškų keiksmų ant raketų - kai globalinis taikos sąjūdis kaltina Ameriką sąmokslu pertaisyti pasaulį pagal save, patys amerikiečiai daro viską, kad karas atrodytų kuo mažiau amerikietiškas.
Londono dienraščio “Times” apžvalgininkas Maiklas Gavas ragina baigti, jo žodžiais, cackintis - svarbu laimėti. Bagdadas - ne Holivudas, čia neduoda “Oskarų” už specialiuosius efektus, geriausią kinematografiją ar antraeilį vaidmenį - vienintelis prizas yra pergalė. Pergalės neskiria tarptautinė žmogaus teisių gynėjų žiuri, bet vien ginklo jėga. Apžvalgininko nuomone, Irake daugiau galvojama apie per silpną priešą, baimę panaudoti per didelę jėgą ir kitus antraeilius dalykus nei apie pergalę.
