“Laisvosios Europos” radijo žurnalisto Virgio Valentinavičiaus parengtoje spaudos apžvalgoje: Amerika ir Europa tebetampo Irako virvę - pulti nepulti, vetuoti nevetuoti.
Dienraščio “New York Times” apžvalgininkas Viljamas Sefajeras tvirtina, kad Prancūzija, Rusija ir Kinija panaudos veto teisę Saugumo Taryboje apsaugoti Iraką nuo priverstinio nusiginklavimo. Tai reiškia, kad Jungtinės Tautos praranda svarbą - jos gali veikti kaip humanitarinė organizacija, tačiau nebegali būti skėčiu, kuris leidžia didelėms valstybėms užkirsti kelią agresijai. Rusijos užsispyrimas ginti serbų diktatorių neleido pradėti Kosovo karo Jungtinių Tautų vardu. Susidariusią tuštumą užpildys Amerika ir jos sąjungininkės. Tačiau yra pavojus, kad atsidarys antras frontas Azijoje. Kai Jungtinės Tautos - paralyžiuotos, Rusija ir Kinija nepajudins piršto suvaldyti gretimos Šiaurės Korėjos branduolines ambicijas, Prancūzija ir Vokietija apsimetinės nieko nematančios ir ragins Ameriką pačiai atsiskaityti su reketuotojais.
Dienraštyje “Washington Post” įtakingas demokratų senatorius Džo Baidenas ragina ieškoti Irako kompromiso. Jo nuomone, Jungtinėse Tautose Prancūzija ir Vokietija įsivėlė į pavojingą žaidimą “kas pirmas sumirksės”, tą patį daro dalis Amerikos vyriausybės. Kai kurie vyriausybės nariai nori pulti Iraką, nesvarbu, kaip jis nusiginkluos, kada kai kurie europiečiai nenori leisti karo, nesvarbu, kaip Irakas nenusiginkluotų. Geriausias būdas išlaikyti Vakarų vienybę - priimti antrąją Saugumo Tarybos rezoliuciją. Tačiau norint gauti visų Europos sąjungininkų balsus, kai kurie Bušo vyriausybės kietakakčiai turi siekti kompromiso. Rezoliucija turi duoti daugiau laiko inspektoriams, kaip pageidauja prancūzai, ir aiškų terminą bei teisę panaudoti jėgą, ko reikia Amerikai.
Dienraštis “Financial Times” skelbia Amerikos Kato instituto darbuotojo Tedo Karpenterio nuomonę, kad Irakas tik išryškino esminius Amerikos ir kai kurių sąjungininkų nesutarimus, kurie stiprėja nuo šaltojo karo pabaigos. Jis primena, kad Vašingtono ir Europos nuomonės išsiskyrė dėl Kioto sutarties, tarptautinio baudžiamojo teismo, priešraketinės gynybos ir Izraelio bei palestiniečių konflikto. Nė viena pusė nenori pripažinti akivaizdaus dalyko - Amerikos ir Europos požiūriai tolsta, nes išnyko pagrindinis vienijantis veiksnys - TSRS grėsmė. Karpenterio nuomone, ir Europai, ir Amerikai reikia subręsti ir išmokti bendradarbiauti naujomis aplinkybėmis. Kol kas europiečiai šaukiasi Amerikos galios, kai reikia gesinti konfliktą Europoje, pavyzdžiui, Balkanuose, bet nepatenkinti, kai Amerika nori veikti viena kur nors kitur - iš esmės europiečiai nori, kad Amerika būtų pririštas begemotas. Savo ruožtu amerikiečiai laukia, kad Europos valstybės elgsis kaip paklusnūs klientai. Abiem pusėms trūksta realizmo ir šaltakraujiškumo, kai reikia stačiai pripažinti interesų skirtumus ir išmokti su jais gyventi - svarbiausia išmokti nesutarti mandagiai, - baigia Karpenteris “Financial Times”.
Dienraščio “Boston Globe” apžvalgininkė Elin Gudmen rašo, kad diena dabar prasideda taip: keliamės, valgome pusryčius ir žiūrime, kaip rytą pasivaikščioti vedami karo šunys - vienu kanalu Pentagono spaudos atstovas aiškina, kad kovai pasiruošę beveik trys šimtai tūkstančių kareivių, kitas - kad pirmosiomis dienomis bus numesta trys tūkstančiai bombų, generolai postringauja apie “sukrėtimo ir šoko strategiją”. Po to einame į darbą ir visą dieną galvojame - kaip iš taško A atsidūrėme taške B. Taškas A buvo 2001-ųjų rugsėjo 11-oji, kai visi buvome sukrėsti, kad turime priešus - religinius fanatikus, kai prancūzai nešė gėles prie Amerikos ambasados, o “Le Monde” paskelbė, jog “mes visi - amerikiečiai”. Taškas B - tuoj preventyviai kariausime su pasaulietiniu diktatoriumi Sadamu Huseinu, ne su religiniu fanatiku bin Ladenu, o prancūzai, vokiečiai ir kinai išgyvena ne dėl mūsų aukų, bet dėl mūsų arogancijos, - rašo Gudmen.
Dienraščio “Washington Times” apžvalgininkas Styvas Čepmenas rašo, jog, kai likęs pasaulis nepritaria karui su Iraku, amerikiečiai apskritai galvoja, kad jie teisūs, o likęs pasaulis klysta. Kodėl amerikiečiai taip skiriasi nuo europiečių ir kitų bjaurių užsieniečių? Viena priežastis - amerikiečiai labai tiki savo gerais norais ir jokia tikrovė negali pajudinti to tikėjimo. Jie tiki, kad blogiukai bus įveikti, teisingumas - atkurtas, sugriautos šalys - atstatytos. Amerikiečiai tiki dėl paprasto dalyko - per paskutinį dešimtmetį beveik visos Amerikos karinės avantiūros buvo sėkmingos ir faktiškai neskausmingos, jei galvoji kitaip - turi būti pakankamai senas prisiminti Vietnamo karą. Amerikiečiai pritaria karui dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių perka sportinius visureigius - galingas džipas netenkina būtinų praktinių reikmių, bet jis spinduliuoja daugelio amerikiečių vertinamas savybes: bravūrą, jėgą, drąsą. Karo entuziazmas yra kažkas panašaus - nieko nekainuojantis tvirtumo ir drąsos demonstravimas. Tik patyrimas gali išmokyti, kad kariniai kryžiaus žygiai gali baigtis ir tragiškai, - baigia Čepmenas “Washington Times”.
Londono “Times” apžvalgininkas Irvinas Stelceris tvirtina, jog Didžiosios Britanijos ministrui pirmininkui Toniui Bleirui anksčiau ar vėliau reikės rinktis tarp Europos Sąjungos ir Jungtinių Valstijų. Bleiro gražbyliavimas apie Jungtinę Karalystę kaip tiltą tarp Amerikos ir Europos visada buvęs paika fantazija, kurios nerealumą atskleidė barnis su Prancūzija ir Vokietija dėl Irako. Amerika atsisako kalbėtis su Senąja Europa ir geriau bendrauja tiesiai su Didžiąja Britanija, taip pat su vadinamąja Naująja Europa, kuri geriau žino, ką reiškia tironija. Bleiras atsiduria tarp kūjo ir priekalo, nes Europos konventas ruošia naują konstituciją, kurią pasirašius Britanija prarastų užsienio ir gynybos politikos savarankiškumą. Pasaulis pasikeitė - Bleiras nebegali būti savas ir Vašingtone, ir Briuselyje, jam reikės rinktis - ar nauja konstitucija, prirakinanti prie naujos Prancūzijos ir Vokietijos ašies, ar stipresnė ir didesnė istorinė sąjunga su Amerika, kuri sustiprins Britanijos, kaip naujosios Europos vadovės, vaidmenį, - mano Stelceris.
Dienraščio “Wall Street Journal” korespondentas Marijus Garsija skundžiasi, kad sunku būti amerikiečiu prieškariniame Paryžiuje - turimas galvoje būsimas Irako karas. Amerikos vaizdavimas žurnalų viršeliuose ir televizijoje - nebūtinai malonus, nors gali būti ir prieš karą. Taksistai, kirpėjai ir padavėjai - visi turi paruošę penkių minučių antiamerikietišką tekstą, kurį paleidžia pirmai progai pasitaikius. Panašios nuotaikos Berlyne. Tačiau prancūzus ir vokiečius vienija ne tik noras įžnybti Amerikai - jie nepamiršta ir vieni kitų. Pasak Garsijos, po antiamerikietiškos tirados prancūzas būtinai priduria, jog Šrioderis priešinasi karui tik medžiodamas balsus, savo ruožtu vokiečiai aiškina, kad prancūzai stačiai nori “pasirodyti”.
