Šiandien užsienio žurnalistai nagrinėja, ar tikrai būsima Europos Konstitucija reikalinga Europai, svarsto, kodėl Arnoladas Švarcnegeris elgiasi teisingai stengdamasis būti patrauklus, ir piktinasi į Europą artėjančia mada drausti rūkymą restoranuose ir baruose. Penktadienio (10.10) spaudą apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Virgis Valentinavičius.
Vokiečių dienraščio “Frankfurter Allgemeine” apžvalgininkas Klausas Diteris Frankenbergas primena, kad Amerikos Konstitucija prasideda žodžiais “Mes - tauta”. Europos Konvento sukurptam kelių šimtų puslapių tomui toli iki tos pavyzdinės Konstitucijos tiesmuko tikslumo ir mielo patoso. Europos Konstitucija prasideda pompastišku teiginiu, kad Europos žemynas esąs civilizacijos ramstis, humanizmo lopšys, o baigiasi kuo rimčiausia padėka Konvento nariams. Filadelfijoje sukurta Konstitucija nustatė bendruomenės tvarką, o Europos Konventas viso labo sudarė sutartį tarp labai skirtingų valstybių - tai yra baigėsi tuo pačiu, kaip ir kitos Europos Sąjungos iniciatyvos. Tai esminis skirtumas - ne tik todėl, kad Europoje nėra - kol kas nėra - vienos tautos, kuri būtų Europos suverenumo pagrindas. Europa toliau vienijasi ne per Konstituciją, bet per sutarimą, tad Konventas šį tą nuveikė - pabandė šalinti žinomas Sąjungos ydas - nedemokratiškumą, per didelę biurokratiją ir nutolimą nuo piliečių. Kita vertus, bet kokie ginčai apie Konstituciją yra tas pats esminis klausimas - kur eina Europa, ar ji vienijasi toliau, ar lieka suverenių valstybių suma. Tie, kurie nori mažai tikėtino dalyko - kad ši Konstitucija taptų Europos steigimo mitu - turi sveikinti diskusiją. “Įvairovės vienybė” yra puikus naujos sutarties šūkis ir taps tikrove tik jei gyva Sąjungos narių demokratija persikels į didesnę Europą, baigia Frankenbergas iš “Frankfurter Allgemeine Zeitung”.
Britų savaitraštis “Economist” mano, kad tvirtinimas, esą Europos Konstitucija turi paruošti Sąjungą plėtrai - melas. Pasižiūrėjus atidžiau, Konstitucijos projekte siūlomi dalykai neturi jokio ryšio su plėtra. Kas bendra tarp narių padaugėjimo ir Europos Sąjungos užsienio ministro posto steigimo? Kodėl reikia priimti privalomą žmogaus teisių chartiją? Kodėl išplėtus Sąjungą jos galios siekia baudžiamąją teisę? “Economist” primena, kad teisinius plėtros klausimus išsprendė Nicos sutartis prieš trejus metus. Tuomet Europos vadovai didžiavosi, kad sutartis “tiesia kelią plėtrai”. Tad kodėl dabar plėtrai prireikė dar Konstitucijos, “Economist” nuomone, tai Europos federacininkų darbas, jie bijo, kad Vidurio Europos šalys perdėm senamadiškai prisirišusios prie suverenumo idėjos, todėl sužlugdys jų strateginę svajonę paversti Europos Sąjungą politine sąjunga su vieninga ūkio ir užsienio politika.
Londono dienraščio “Times” apžvalgininkas Saimonas Dženkinsas lygina išrinktąjį Kalifornijos gubernatorių Arnoldą Švarcnegerį ir britų opozicinės konservatorių partijos vadovą Jeną Dankaną Smitą. Demokratija palaimino vieną ir, atrodo, amžinai prakeikė kitą. Kai Švarcnegeris šventė pergalę, Dankanas Smitas sakė kalbą metiniame konservatorių partijos suvažiavime. Junginėdamas televizijos kanalus ten ir atgal, “Times” apžvalgininkas plika akimi matė, kad skirtumas - didelis. Platūs Švarcnegerio pečiai spinduliavo pasitikėjimą savimi - atsipalaidavęs ir valdingas aktorius noriai laukė klausimų, atsakinėjo kariškai trumpai. Pasak Dženkinso, Švarcnegeris galėtų būti pripumpuotas steroidų Tonis Bleiras. Tuo tarpu Jenas Dankanas Smitas trukčiojo scenoje kaip nervinga marionetė, trypčiojo nuo kojos ant kojos, nežinojo, kur dėti rankas. Šviežia, ką tik iš Holivudo Švarcnegerio šypsena vertė galvoti apie didelį dantų perteklių, kai Smito šypsena tarytum prašė: “Nemuškit manęs”. Švarcnegerio kostiumas kėlė į kosmosą, o Smito - prašėsi paguldomas į karstą laidoti. Ar tai bent kiek svarbu? Žinoma, svarbu, atsako Dženkinsas - politika ne buhalterija ir patrauklumas yra Bilo Klintono ir Tonio Bleiro sėkmės laidas. Šiuolaikiniai rinkimai remiasi žmonių pasitikėjimu, o ne partine ar institucine ištikimybe. Balsavimas yra vieno piliečio įgaliojimų perdavimas kitam - davėjas turi pasitikėti gaunančiu.
Dienraštis “Wall Street Journal” straipsnyje “Priversti Prancūziją dirbti” rašo, kad didelis socialinis eksperimentas, ko gero, baigiasi. Turimas galvoje prancūzų sumanymas praturtėti dirbant mažiau, tai yra didinti tautos gerą trumpinant darbo savaitę iki 35 valandų. Įsivaizduokit, kas būtų, jei tai būtų įmanoma - plonėtume valgydami daugiau ir mankštindamiesi mažiau; būtume labiau išsilavinę mokydamiesi mažiau - kai kurie paaugliai bando tai daryti kas vakarą. Deja, deja - nelemta. Prancūzijos ministras pirmininkas Žanas Pjeras Rafarenas atnaujino diskusiją dėl prieš penkerius metus socialistų pasiūlytos trisdešimt penkių valandų darbo savaitės. Valstybei tai kainuoja beveik dvidešimt milijardų dolerių per metus, įstatymas nepatinka darbininkams, kurie dirba už valandinį atlyginimą arba priklauso nuo viršvalandžių, mažos įmonės skundžiasi biurokratijos suvaržymais, o didelės perkelia gamybą užjūrin.
Dublino dienraščio “Irish Times” skiltyje “Airio dienoraštis” Kevinas Majersas rašo, kad vajus uždrausti rūkymą restoranuose ir aludėse remiasi iš piršto laužtais skaičiais. Nėra jokių tikslių duomenų, kad restoranų darbuotojai dažniau mirtų nuo vadinamojo antrinio rūkymo - tai yra gautų plaučių vėžį, kai įkvepia klientų rūkomo tabako dūmus. Visas triukšmas kyla todėl, kad antrinį rūkymą palietė tie patys burtai, kurie padarė AIDS madinga liga, gresiančia kiekvienam, nors taip nebuvo. Devintą dešimtmetį AIDS pramonė mums melavo, kad ši liga nušluos visus gyventojus, kad 2003-iaisiais visi būsime mirę, o paskutinis likęs turi nepamiršti padėti kapinių kastuvo į sandėliuką, prieš išplaukdamas anapus. Majersas rašo: dabar žinome, kad AIDS aliarmas - visiška nesąmonė ir apgavystė, tad panikos specialistai ėmėsi rūkymo, o tai kursto stiprų Airijos vyriausybės instinktą drausti. Svarbiausias rūkymo dalykas yra laisvė - nesvarbu, ar tai trumpina tavo gyvenimą, ar ne. Du buteliai brendžio per dieną taip pat trumpina gyvenimą, tačiau nėra tai draudžiančio įstatymo. Ar turiu teisę laisvai sėdėti smuklėje be tabako dūmų? - taip turiu. Ar turiu teisę sėdėti prirūkytoje smuklėje? - tai pat turiu, rašo Majersas, tai pasirinkimo laisvė, kurią draudimas atimtų. Padalijimo į rūkančius ir nerūkančius barus neįmanoma įgyvendinti, tad kai į rūkymą smuklėse draudžiančio įstatymo korpusą suduš šampanas, valstybės balsas turės prašyti malonės ir paklususiems, ir nepaklususiems - telaimina Dievas šį įstatymą ir visus jį pažeidusius, baigia Majersas.
