Vakarų dienraščiuose nemažai komentarų apie padėtį Irake ir Bušo vyriausybės pastangas reklamuoti savo pasiekimus. Antradienio (10.28) užsienio spaudą apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Darius Udrys.
Britų dienraščio “Guardian” puslapiuose Lordų rūmų liberaldemokratų vadovė Shirley Williams cituoja Jungtinių Tautų generalinį sekretorių Kofi Annaną, kuris mėnesio pradžioje perspėjo: “kol nesibaigs okupacija, tol stiprės pasipriešinimas”. Vakarykščiai išpuoliai Irake rodo, kad Annanas buvo teisus sakydamas, jog nereikėjo pradėti karo, kurio nežinome kaip užbaigti. Bet, pasak Williams, dabar reikia padėtį gelbėti, ypač šalies ūkį, kurio ateitį sprendžia ne patys irakiečiai, o okupantai ir amerikiečių paskirta taryba, kurios beveik pusė yra išeiviai. Rugsėjo mėnesį taryba pritarė naujam įstatymui, leidžiančiam užsieniečiams įsigyti Irako turtą ir įmones. Žodžiu, Irakas išparduodamas. Tai nesuderinama su irakiečių apsisprendimo teise ir sunkiai suderinama su tarptautine teise, kuri draudžia keisti okupuotos šalies įstatymus. Irake mėginama kurti visiškai laisvą rinką, nors tokia šoko terapija pakenkė Rusijai, kurios pusė gyventojų atsidūrė žemiau skurdo ribos. Planuojamos visokios privatizacijos, kurios jau ir taip didelį nedarbą tik padidins, skatins nusikalstamumą ir kitokius neramumus. Williams mano, kad reiktų palikti ūkio reformas patiems irakiečiams ir demokratiškai išrinktai Irako vyriausybei.
Vokiečių dienraščio “Frankfurter Allgemeine” apžvalgininkas Matthias Ruebas pažymi, kad Busho vyriausybė stengiasi gerai reklamuotis - reklama yra tvirtinimai, kad pavyko gauti Saugumo Tarybos pritarimą naujai rezoliucijai dėl Irako, Azijos ir Ramiojo vandenyno šalių ekonominė bendrija pritarė bendrai kovai su terorizmu ir Madride donorų konferencijos dalyviai paaukojo daugiau, nei tikėtasi. Bet, kaip būdinga amerikiečių rinkodarai, ne viskas auksas, kas auksu žiba, rašo Ruebas. Anot jo, nauja Jungtinių Tautų rezoliucija yra grynas šablonas: Iraką toliau valdo britai ir amerikiečiai, nors pavyko atšviežinti iškabą “tarptautinė koalicija”. Tailando ūkio konferencijos dalyviai ne itin patenkinti, kad viskas dabar sukasi apie terorizmą, ir perspėja, jog Amerika dėl terorizmo manijos gali netekti įtakos. Madride donorų konferencijos dalyviai sutiko ne tiek aukoti, kiek skolinti Irakui - net Amerikos Kongresas, atrodo, norėtų paversti paskola pusę žadėtų 20 milijardų paramos, o amerikiečiai piktinasi, kad tiek pinigų atiduodama svetimiems, kai jų trūksta šalies pensininkams, ligoniams, moksleiviams ir studentams, vokiečių dienraštyje “Frankfurter Allgemeine” rašo Mathias Ruebas.
Dienraščio “Christian Science Monitor” apžvalgininkas Dante’as Chinni siūlo Busho vyriausybei liautis zyzus apie žiniasklaidą. Bushas teigia, esą žiniasklaida linkusi pranešti tik blogas žinias apie Iraką ir Amerikos ūkį, nors padėtis visur gerėja. Negana to, teigiama, kad žurnalistai apskritai kairuoliški, dėl to nenori pranešti gerų žinių. Tokia yra naujausia Baltųjų rūmų reklama. Bėda tik ta, kad tai - netiesa, teigia Chinni. Apskritai žurnalistai šiai vyriausybei lig šiol gana palankūs, o gerų žinių nepraneša, nes jų labai nedaug. Biudžeto perteklius tapo rekordiniu deficitu, didele dalimi dėl prezidento mokesčių mažinimo programos, mokyklų direktoriai ir mokinių tėvai nepatenkinti švietimo reforma, kurią prezidentas prastūmė nepaskirdamas jai pakankamai pinigų, valstijos nepatenkintos naujais federacijos valdžios reikalavimais, kuriems įgyvendinti nepaskiriama lėšų. O padėtį Irake neigiamai vertina pats gynybos ministras Rumsfeldas, kuris neseniai pasakė, kad kelias į pergalę dar bus “ilgas ir sunkus”. Aiškėja, kad karas Irake pradėtas remiantis nepatikima ir galbūt melaginga informacija. Kritikuoti žiniasklaidą dėl to, kad ji apie tai praneša, yra ne argumentas, o zyzimas, rašo Chinnis.
Dienraščio “New York Times” puslapiuose Haifos universiteto Artimųjų Rytų profesorius Amatzia Baramas aiškina, jog koalicijos pajėgos neturėtų nustebti, kad nemažai sunitų lieka ištikimi Saddamui Husseinui - esą jų ištikimybę, bent iš dalies, lemia tradiciniai genties ir religinės ištikimybės principai. Bet supratus šias vertybes, jas galima išnaudoti savo naudai. Irake nuo seno sakoma, kad genties negalima nupirkti, bet gali ją pasisamdyti, o sunitų mažuma laukia pasiūlymų. Žlugus Husseino valdžiai, sunitai neteko privilegijuotos padėties Irako visuomenėje, prarado gerai apmokamus, garbingus darbus kariuomenėje ir saugume. Jie jaučiasi pažeminti ir jie didele dalimi išstumti iš naujos vyriausybės. Sunitų gentį siejo tankus paramos ir privilegijų tinklas, jungiantis patį prezidentą su paprasčiausiais jo genties nariais. Žinoma, reikšmės turėjo ir griežtos bausmės, įskaitant ištisų kaimų sunaikinimą. Šiandienos išpuolius reiktų suprasti žvelgiant į juos iš genčių politikos pozicijų: dažnai jie susiję su kerštu dėl giminės nužudymo, drąsos kovoje įrodymu ir vyriškos garbės įrodymu apskritai. Šiek tiek reikšmės gal turi religinis fanatiškumas, bet Irako kaimų gyventojai mažiau į tai linkę negu miestiečiai. Bėda ta, kad šios dvi srovės dabar srovena ta pačia linkme. Bet smurtą galima sustabdyti, rašo profesorius. Reikia nuoseklios politikos genčių atžvilgiu, reikia mėginti prikalbinti šeichus pasinaudoti savo įtaka pavaldiniams apraminti. Paprasčiausiai būtų juos tiesiog pasamdyti, mokėti jiems pinigus, kuriuos jie paskirstytų savo pavaldiniams, iš nepaklusnaus šeicho pinigus galima atimti ir juos atiduoti kokiam nors jo varžovui. Nors tai atrodys nedemokratiška, tai būtų vienas būdas stabdyti smurtą, rašo profesorius Amatzia Baramas. Priešingai nei Afganistane, šios gentys nėra mažos kariuomenės ir jas nebus taip sunku susieti su nauja vyriausybe, kuri bus daug turtingesnė negu Kabulas, ir jiems galės pasiūlyti daug daugiau.
Britų dienraščio “Independent” redaktoriai tvirtina, kad Irako okupacija - neveiksminga ir kad laikas atiduoti Iraką Jungtinėms Tautoms. Gyvenimas Irake nelabai gerėja. Raudonasis Kryžius - vakarykščių išpuolių taikinys - neturėtų pasiduoti teroristų pastangoms atbaidyti juos ir kitas paramos agentūras. Tarptautines organizacijas privalo saugoti britai ir amerikiečiai, nepaverčiant jų savo pavaldiniais. Šią pusiausvyrą sunku rasti. Kitas dalykas: reiktų iš naujo svarstyti koalicijos strategiją, jeigu galima ją taip pavadinti. Irako tarybos valdžiai aiškiai nepritaria daugybė sunitų, taryba tolsta ir nuo šiitų. Amerikiečių užsidegimas pasikliauti Turkijos kariais kelia grėsmę net lig šiol labai geriems santykiams su kurdais. Suskaldžiusi “Baath” partijos valdžią, koalicija dar nesugebėjo sukurti stiprios pilietinės vyriausybės, kuri galėtų palaikyti tvarką. Priešingai, koalicija, atrodo, kaip tik nenori atiduoti tokios atsakomybės kitiems. Redaktoriai nesiūlo kurti naujos diktatūros ar sugrąžinti Saddamą, tik nori pasakyti, kad mažai irakiečių sutinka su dabartine okupacija, ir okupacija turi dar mažiau paramos tarptautinėje bendrijoje. Vienas sprendimas būtų pavesti Irako administravimą Jungtinėms Tautoms - tai nebūtinai apsaugotų nuo terorizmo, kaip rodo išpuoliai prieš Jungtines Tautas, tačiau bent pavyktų išvengti amerikietiško imperializmo įvaizdžio. Alternatyva - tai neriboto laiko amerikiečių okupacija, kuri vis labiau puolama ir vis mažiau pajėgi suvaldyti padėtį. Teroristai kaip tik nori, kad sąjungininkai imtųsi vis griežtesnių veiksmų, nes tai sustiprins irakiečių pasipriešinimą. Kad ir kiek koalicijoje dalyvautų kitų šalių karių, okupacija yra nestabili padėtis, kuri neveda į taiką, rašo “Independent” redaktoriai.
