Britų spauda trečiadienį (10.22) dėmesį sutelkė į naująsias Šiaurės Airijos susitaikymo viltis, kitų šalių laikraščiai nemažai rašo apie vieningos Europos diplomatijos sėkmę Irane, nepamirštamos ir ūkio temos. Laikraščius apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Gintaras Aleknonis.
Šių rinkimų nebebuvo galima daugiau atidėlioti, vertindamas Britanijos vyriausybės sprendimą lapkritį surengti Šiaurės Airijos asamblėjos rinkimus rašo Londono dienraštis “Independent”. Tolesnis rinkimų atidėliojimas visą politinį procesą būtų pastūmėjęs į absurdą. Dublinas ir Londonas labai stengėsi sutaikyti Deividą Trimblą ir Gerį Adamsą. Tokius bandymus taikyti unionistus ir respublikonus visų pirma skatino baimė, kad gali atsigauti kraštutinės šių sąjūdžių srovės. Ir dabar galima nuogąstauti, kad rinkimuose daugiausiai balsų gali gauti karingasis Šin Feinas ir Demokratinė unionistų partija, mano “Independent”.
Dienraščio “Guardian” redakcijos straipsnyje naujienos apie Olsterio rinkimus vadinamos viltingomis ir pabrėžiami keli svarbūs šios žinios bruožai. Pirma, labai svarbu, kad Šiaurės Airijos politikoje apskritai kažkas įvyko. Juk prieš metus sustabdžius Olsterio asamblėjos įgaliojimus viltasi, kad tai laikini apribojimai. Tačiau tiesioginis Londono valdymas tęsėsi, pradėta galvoti, kad 1998-aisiais energingai pradėtas taikymasis blėsta.
Laikraštis atkreipia dėmesį, kaip buvo pasirengta Olsterio rinkimams. “Guardian” nuomone, Britanijos ir Airijos vyriausybės visiškai nespaudė Olsterio politikų. Šin Feinas ir unionistai - giliausias šaknis Šiaurės Airijoje turinčios partijos - šią vasarą pačios gatvėse sudarė taiką ir įgalino savo vadovus Gerį Adamsą ir Deividą Trimblą atnaujinti politines derybas.
Londono laikraštis pažymi, kad vakarykščiai įvairių politinių grupių pareiškimai buvo kruopščiai suderinti. Viskas prasidėjo Londone, vyriausybei pažadėjus lapkritį surengti Šiaurės Airijos Asamblėjos rinkimus, o baigėsi Adamso pasisakymu, kur kalbėta apie visišką ir galutinę konflikto baigtį.
Amerikos dienraštis “Wall Street Journal” rašo apie Irano pažadus stabdyti savo branduolinę programą. Bet koks Teherano ženklas, liudijantis ketinimus atsisakyti urano sodrinimo, vertintinas teigiamai, tačiau vakarykštis Britanijos, Prancūzijos ir Vokietijos užsienio reikalų ministrų susitarimas su Iranu kelia gausybę rimtų klausimų. Derybų imtasi likus vos dešimčiai dienų iki Tarptautinės atominės energijos agentūros nurodyto termino, iki kurio Iranas turi įrodyti savo bendradarbiavimo su tarptautine bendruomene nuoširdumą. Priešingu atveju agentūra praneš Jungtinių Tautų Organizacijos Saugumo Tarybai, kad Teheranas nevykdo savo įsipareigojimų. Tarptautinė bendruomenė turėtų Iranui skelbti kokias nors sankcijas.
Vargu ar vakarykštis susitarimas padės išvengti priešpriešos su Iranu, ši diplomatija tą priešpriešą tik kuriam laikui atidės, rašo Amerikos dienraštis. Juk svarbiausia branduolinių ginklų neplatinimo Irane problema yra ne patys branduoliniai ginklai, bet Irano režimo pobūdis. Irano mulos nori valdyti šalį, siekia Jungtines Valstijas išstumti iš Artimųjų Rytų. Europos diplomatija tik padėjo laimėti šiek tiek laiko, tačiau nereikia turėti nepagrįstų vilčių, kad grėsmė pašalinta, rašo “Wall Street Journal”.
Tokiai Amerikos dienraščio nuomonei iš esmės pritaria ir Vokietijos laikraštis “Welt”, Irano nuolaidas vadindamas tik trumpu atokvėpiu.
O Vokietijos dienraštis “Frankfurter Rundschau” kiek optimistiškesnis - mano, kad Teherano pažadai leisti griežtesnius savo branduolinių objektų patikrinimus gali būti ir savotiškas diplomatinis persilaužimas. Tačiau čia pat perspėjama, kad Europos šalių užsienio reikalų ministrai negavo pakankamų garantijų, kad urano sodrinimo programa bus sustabdyta. Visiškas brangios urano sodrinimo programos nutraukimas būtų reikšmingas posūkis, už kurį Teheranas tikriausiai pareikalautų didesnės politinės kainos, rašo vokiečių laikraštis ir nuogąstauja, kad Teheranas gali siekti Europą supriešinti su Amerika.
Britų laikraštis “Guardian” ir austrų “Standart” į Teherano susitarimus žvelgia bendros Europos užsienio politikos kontekste. Pasak “Guardian” tai didžiulis bendros Europos užsienio diplomatijos pasiekimas, liudijantis, kiek daug galima pasiekti suvienytomis pastangomis. Ir kaip gaila, kad tokios europiečių vienybės nebuvo Irako karo išvakarėse. Šis laiku žengtas žingsnis turėtų paskatinti Europos šalis dar artimiau bendradarbiauti užsienio politikoje bei kitose srityse, pavyzdžiui, gynyboje.
Austrijos “Standart” Irano ir trijų Europos šalių bendrą pareiškimą vadina didžiausiu bendros Europos diplomatijos pasiekimu per dešimt metų, praėjusių nuo politinę sąjungą sudariusios Mastrichto sutarties pasirašymo.
Kai šią savaitę Madride susirinks vadinamoji Irako donorų konferencija, oficialus jos tikslas bus išsiaiškinti, kiek kas gali prisidėti prie Irako ūkio atkūrimo, dienraštyje “Wall Street Journal” rašo Sjuzena Ly. Tačiau daugelio turtingųjų atsakymas į klausimą, kiek jie gali skirti Irakui, priklausys nuo to, kiek jie galės tikėtis atgauti savo senąsias skolas. Irako skolų mokėjimas aptarinėjamas jau ne vieną mėnesį. Sunku šiuo klausimu ką atsakyti, nes nėra tiksliai aišku, kokios yra Irako skolos.
Įvairiai skaičiuojant Bagdadas įvairioms šalims skolingas nuo 150 iki 200 milijardų dolerių. Be abejonės, jeigu tokia skola būtų visa iš karto grąžinama, ji prapultin įstumtų bet kokią valstybę. O dabar akivaizdu, kad niekas nenorės Irake investuoti tol, kol šios šalies skolų našta yra tokia nepakeliama.
“Wall Street Journal” apžvalgininkė užsimena apie galimybę Irako skolas paskelbti negaliojančiomis. Kodėl nauja demokratinė valdžia turi atsakyti už diktatoriaus skolas? Tačiau čia pat primenama, kad toks sprendimas sukeltų naujų problemų. Būtų galima klausti, kodėl naujoji Rusija turi prisiimti Tarybų Sąjungos skolas? O kas bus su Kinijos skolomis, kai ji taps demokratine? Irako skolų nurašymas sukrėstų visą pasaulinę finansų sistemą. Būsimieji Irako kreditoriai labiausiai džiaugtųsi matydami, kaip Bagdadas po truputį moka senas skolas.
Prancūzijos laikraštis “Liberation” rašo, kaip Paryžiui pavyko išvengti Europos Sąjungos baudų už išlaidų biudžeto tvarkymą. Griežtos Europos pinigų sąjungos taisyklės numato, kad biudžeto deficitas negali viršyti trijų nuošimčių bendrojo vidaus produkto. Trejus metus nevykdant šio nurodymo šaliai gali būti skiriamos didžiulės piniginės baudos. Paryžiui tokių baudų pavyko išvengti - Prancūzijai papildomai duoti metai biudžeto išlaidoms sutvarkyti, įpareigojant kas pusmetį pranešinėti, kaip sekasi lopyti biudžetą. Prancūzija buvo iškeikta, galėjo būti ir prilupta, rašo “Liberation”. Tačiau, laimei, neturėjo mokėti nė grašio baudos.
Prancūzijos vyriausybė yra nusprendusi visus skausmingus biudžeto tvarkymus atidėti iki kitų metų savivaldybių rinkimų.
“Wall Street Journal” apžvalgininkas Džekas Nimblas atkreipia dėmesį į netikėtą Amerikos finansų ministro Džeko Snou elgesį, kuris, priešingai nei įprasta Vašingtone, pasakė tiesą. Savaitgalį nustebino ministro pastaba, kad spartėjant ūkio augimui, be abejonės, didės palūkanų norma. Įsitempę Baltųjų rūmų politikai paskubėjo užtušuoti tokius Snou žodžius - baimintasi, kad rinka tai gali suprasti kaip oficialią politiką, o demokratai vėl rastų progą kalbėti apie didėjantį biudžeto deficitą. Ministras Snou yra gerokai malonesnis negu Baltųjų rūmų pareigūnai, teigia “Wall Street Journal” apžvalgininkas. Jis sąžiningai pripažįsta, kad atsigaunant ūkiui reikės daugiau paskolų, tad natūralu, kad jos brangs. Rinkoje palūkanų norma didėja, o tai akivaizdus ūkio atsigavimo ženklas.
