Šiandienos užsienio laikraščiai rašo apie naujus “Al Qaeda” teroro veiksmus, JAV ir Prancūzijos santykius bei nenusisekusį Europos dienos šventimą Kijeve. Pirmadienio (05.19) užsienio spaudą apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Virgis Valentinavičius.
Britų dienraščio “Guardian” korespondentas Ričardas Nortonas Teiloras rašo, kad Kasablankos ir Rijado antpuoliais “Al Qaeda” parodė, jog prisitaikė prie naujų sąlygų, tapo galingesnė ir geriau pasislėpusi jėga. Teroro veiksmuose Saudo Arabijoje ir Maroke iš viso susisprogdino 23 savižudžiai - tai naujas planavimo ir smogikų verbavimo lygis. Kai Bušo vyriausybė ir britų ministrai trimituoja “Al Qaeda” bazių žlugimą Afganistane, saugumo ir terorizmo žinovai kur kas skeptiškesni. Saugumo priemonės kai kuriose šalyse, ypač Vakarų Europoje, reiškia, jog “Al Qaeda” nebegali pulti “prestižinių” taikinių, pavyzdžiui, amerikiečių karo bazių ar valdžios įstaigų. Tai verčia teroristus keisti taktiką ir pulti vadinamuosius “minkštus” taikinius. Balis, Kasablanka ir Rijadas yra geri šios taktikos pavyzdžiai.
Londono dienraštis “Telegraph” rašo, kad savižudžiai pereitą savaitę paliko kruviną pėdsaką nuo Atlanto iki Persijos įlankos. Jie nužudė apie 60 žmonių - ir musulmonų, ir ne musulmonų. Stiprėja pagunda aiškinti, kad Rijado, Kasablankos ir Jeruzalės antpuoliai yra koordinuota kampanija, kurią išprovokavo Amerikos karas Irake. Tačiau antiamerikanizmas vešėjo dar iki karo, o įvairaus plauko islamo sprogdintojai savižudžiai darbavosi Amerikai dar nepradėjus svarstyti, ar pulti Iraką. Pasak “Telegraph”, reikia atskirti palestiniečių terorizmą, kuris prasidėjo 1994 metais, daug anksčiau nei Osama bin Ladenas paskelbė savo karą “prieš kryžiuočius ir žydus”. Naujausi palestiniečių teroro veiksmai, be abejonės, nukreipti prieš Amerikos siūlomą taikos gairių planą. O antpuoliai Rijade ir Kasablankoje yra ženklai bin Ladeno atgimimo, prasidėjusio Balio sprogimu pereitą spalį. Jo taikiniu yra ne tik Amerika ir Vakarai, bet ir jų sąjungininkai musulmonų pasaulyje, rašo “Daily Telegraph”.
Tačiau strateginės prognozės grupės “Stratfor” leidinys teigia, jog paskutiniai teroro antpuoliai liudija “Al Qaeda” silpnumą. Antpuolių pobūdis rodo, kad “Al Qaeda” tebėra paralyžiuota vadovybės ir vidurinės grandies lygyje, todėl griebėsi pusiau savarankiškų vietinių kuopelių veiksmų, kuriais norima įrodyti “Al Qaeda” veiksmingumą. Tai trumpalaikė strategija, kuri neturi didelio poveikio, ir “Al Qaeda” gali būti sėkminga tik tuo atveju, jei sukels neproporcingą Vakarų vyriausybių ir žiniasklaidos reakciją, mano “Stratfor”.
Dienraštis “International Herald Tribune” rašo, kad viena Rijado sprogimų aukų buvo Saudo Arabijos brangiai reklamuota apgaulė, esą šalis deramai atsako į radikalaus islamo teroro iššūkį. Nepaisant Vašingtono perspėjimų, Saudo Arabija nepadidino skylėto užsieniečių gyvenviečių saugumo. Saudo Arabijos karališkos šeimos begaliniai samprotavimai, kad reikia šalinti politines ir socialines bėdas, kurias išnaudoja teroristai, nevirsta darbais. Begaliniai naftos turtai kažkada atrodė vidaus taikos garantija. Tačiau sparčiai augantis gyventojų skaičius, krintančios naftos kainos, siautėjanti korupcija ir emocinė islamo galia pakeitė padėtį. Jauni Saudo Arabijos gyventojai mato vis mažiau galimybių ir smunkančias realias pajamas. Ne karališkos šeimos nariai neturi realių politinių teisių, o moterys - beveik jokių teisių.
Konservatyvus dienraštis “Wall Street Journal” komentuoja Prancūzijos užsienio reikalų ministro Dominiko Vilepeno kontrpuolimą prieš tariamą “melo ir šmeižto” kampaniją prieš Prancūziją Amerikos ir Didžiosios Britanijos spaudoje. Anot “Journal”, tai daug pasako apie šalies būklę - Prancūzija aiškiai gailisi, kad santykiai su Amerika sugedo tiek, jog amerikiečiai perka mažiau prancūziškų prekių. Bent taip sako prancūzų vyndariai ir jie nėra vieniši. Prancūzijos darbdavių sąjunga nesutinka su vyriausybės piešiamu rožiniu Prancūzijos ir Amerikos santykių vertinimu. Sąjungos vadovas Ernestas Antuanas Sejeras sako: “kai diplomatija turi padarinius, juos reikia pripažinti ir taisyti”. Paryžius atkakliai tvirtina, kad Prancūzijos požiūris į Iraką tėra draugiškas sąjungininkų nesutarimas - tokia pozicija patogiai apeina faktą, kad dar neseniai Prancūzija vadovavo pasaulinei opozicijai, kuri nesutiko su amerikiečių ir britų tikslais Irake. Prezidentas Žakas Širakas aiškina, kad Irakas nepaveiks Prancūzijos ir Amerikos ryšių. Dabar aišku, kad Širakas paleido vėjais per dešimtis metų sukauptą gerą valią tarp dviejų šalių. Tikimės, kad žalą galima sumažinti, tačiau spaudos kaltinimas tam nepadės, baigia “Wall Streeet Journal”.
Kitas Amerikos dienraštis “New York Times” spausdina pranešimą apie atšylančius Amerikos ir Prancūzijos santykius, tą esą liudija amerikiečių finansų ministro Džono Snou ir prancūzų finansų ministro Fransio Mero bendra kelionė į Normadiją, kur jie aplankė Omos pliažą, kuriame per D dieną su didelėmis aukomis išsilaipino sąjungininkų kareiviai. Vizitą skubiai organizavo Fransis Meras. Jiedu aplankė generolo Teodoro Ruzvelto jaunesniojo - Amerikos prezidento sūnaus - kapą. Pernai šį kapą aplankė prezidentas Džordžas Bušas, bet tai buvo iki Amerikos ir Prancūzijos santykių atšalimo.
Dienraščio “Financial Times” korespondentas Tomas Vorneris rašo, kad Europos dienos šventimas Kijeve neturėjo didelio pasisekimo. Jis kalbėjosi su aštuoniolikmete Ania Černikova, kuri žavisi Fiodoro Dostojevskio romanu “Pažemintieji ir nuskriaustieji” ir kuri mano, jog Dostojevskis teisingai suprato slavišką sielą. “Mūsų žmonės per tą laiką mažai pasikeitė”, - sako Ania. Ji skeptiškai vertina Europos Sąjungą, kuri esą nori pervilioti ukrainiečius pas savo Dievą, nors nelinkusi priimti Ukrainos nare. Pasak Anios, Ukraina turi vėl susijungti su Rusija. “Tai būtų tokia šalis”, - sako Ania, Ukrainos ir Rusijos sąjungos jėgą ji iliustruoja suspaustu kumščiu. Ukrainos parlamente niekas taip negalvoja, išskyrus komunistus, tačiau gyventojai pasidaliję pusiau. Vakarų Europą Ania Černikova suvokia kaip egoistę, kuriai terūpi Ukrainos pigi darbo jėga.
Dienraštis “New York Times” spausdina “Reuters” žinių agentūros pranešimą, kad beveik 500 metų senumo Anglikonų Bažnyčia atsisakė tradicijos ir faktiškai viešai paskelbė konkursą vyskupo vietai užimti. Savaitraštis “Sunday Times” išspausdino skelbimą, kuriame siūloma Herfordo vyskupo vieta su 50 tūkstančių dolerių metiniu atlyginimu. Lig šiol vyskupai buvo skiriami slaptai, vieną iš dviejų specialios tarybos siūlomų kandidatų parinkdavo Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas. Herfordo vyskupas gauna nemokamą namą prie XI amžiaus katedros, taip pat kitus privalumus - vairuotoją, sodininką, kanceliarijos darbuotojus, galop galimybę tapti lordų rūmų nariu.
