"Laisvosios Europos" radijo žurnalistas Mykolas Drunga apžvelgia ketvirtadienio (02.13) Vakarų dienraščius. Redakcinių straipsnių ir apžvalgininkų komentarų pagrindinė tema - artėjantis karas su Iraku. Bet ar šiuose pasisakymuose girdėti naujų gaidų? Viena aišku, kad ir pačioje Amerikoje ryškėja dvi visiškai priešingos nuostatos, išdėstomos vis naujais atspalviais.
Pasak pagrindinio JAV sostinės dienraščio “Washington Post”, daugelis vašingtoniečių, įbauginti naujų grasinimų ir gyvėjančių kalbų apie karą, ima įtarinėti, ar valstybė ne be reikalo baksnoja širšių lizdą. Kodėl Jungtinės Valstijos turėtų pulti Saddamą Husseiną (Sadamą Huseiną), jeigu tai tik supykdytų didelę dalį islamo pasaulio? Argi naujausi Osamos bin Ladeno ar jo vietininko grasinimai neįrodo Amerikos agresyvios nuostatos nutrūktgalviškumo? Šiuos klausimus sukelia suprantamas ir pagrįstas nerimas, - rašo “Washington Post”, - tačiau juose atskamba ir klaidingas požiūris į platesnį karą, kuriame Amerika ne savo valia atsidūrė. Daugiau nei du dešimtmečius Amerika bandė neliesti širšių lizdo - ir kas iš to išėjo? Libane savižudis sprogdintojas sunaikino Amerikos jūrų pėstininkų kareivines, vietos vaduko išpuoliai privertė amerikiečius trauktis iš Somalio, fundamentalistinė valdžia Afganistane leido tūkstančiams kraštutinių islamistų mokytis žudyti amerikiečius, o Amerika, nors apie tai žinojo, nesikišo. Teroristai sprogdino Pasaulio prekybos centrą 1993 metais, JAV kareivines Saudo Arabijoje 1996-aisiais, dvi Amerikos ambasadas Afrikoje 1998 metais, laivą “Cole” 2000-aisiais - ir kiekvieną sykį Amerika į tai reaguodavo tik silpnai arba visai ne. Visą dešimtmetį Jungtinės Valstijos daug kartų bandė Saddamą Husseiną nuginkluoti, bet kai jis tam priešinosi, jos greičiau savo siekio atsisakė, nei ėmėsi jėgos, kurios būtų reikėję tam siekiui įgyvendinti. Pagaliau Manheteno griuvėsiuose 2001-ųjų rugsėjį dauguma amerikiečių turėjo įžvelgti šios nuostatos klaidingumą. Šalies priešų nesulaikys ir nesuminkštins joks švelnus atsakas - priešingai, tai juos tik padrąsins. Prezidentas George’as W. Bushas (Džordžas V. Bušas) padarė teisingą išvadą, kad tauta turi apdairiau gintis ir kad jokia gynyba nebus sėkminga, jei jos nelydės teroristų ir juos globojančių valstybių puolimas. Šios savaitės “Al-Qaeda” įrašas rodo islamistų pasirengimą bendradarbiauti netgi su jų nekenčiamais pasaulietiškais Irako vadovais, kad tik būtų pakenkta Amerikai. Karas su Iraku nepadarys pasaulio automatiškai saugesnio - daug kas priklausys nuo Amerikos įsipareigojimo padėti Irakui atsistatyti ir reformuotis. Tik aišku, kad teroristų išpuoliai nesiliaus ir pavojus neatslūgs, jeigu Amerika grasinimų akivaizdoje atsitrauks. Ši politika juk jau išbandyta, - teigia “Washington Post” redaktoriai.
Bet kai kurie jo bendradarbiai visai kitos nuomonės. Štai Mary McGrory (Merė Makgrori) straipsnyje “Saugok mus nuo karo” rašo: “Popiežius turi teisingą sumanymą. Jis pasiuntė kardinolą, savo asmenišką atstovą, į Bagdadą su žinia Saddamui Husseinui. Tai kardinolas Roger Etchegaray (Rožė Ečegarėjus). Tegu jo Eminencija ten pasilieka kuo ilgiau. Ir kai jis grįš į Romą, tegu jo pėdomis į Bagdadą seka vienas po kito visi kiti kardinolų kolegijos nariai - jų yra 170. Tai būtų popiežiška variacija temos, kurią pasiūlė “senoji Europa” - Vokietija ir Prancūzija. Jos nori užtvindyti Bagdadą svečiais, kurių tikėjimu besiremiąs, bet pragaro siekiąs Baltųjų rūmų erelis nedrįs subombarduoti. Senoji Europa siūlo Jungtinių Tautų inspektorių skaičių, dabar apie šimtą, patrigubinti. Jiems reikia pagalbinių kadrų - sraigtasparnių lakūnų, medikų ir taip toliau - iki šimto šešiasdešimt žmonių. Visi jie galėtų sėdėti Saddamui Husseinui ant sprando ir sukliudyti bet kokią jo planuojamą agresiją. Dabartinės komandos metinė kaina yra 80 milijonų dolerių - ir mums tai nekainuoja nė cento. Visos išlaidos apmokamos iš Jungtinių Tautų programos “nafta už maistą” - tai daug geriau, nei ta dviejų šimtų milijardų dolerių kaina Jungtinėms Valstijoms, kurią prognozavo buvęs ūkio patarėjas Larry Lindsey (Laris Lindzis)”.
Mary McGrory, be to, rašo, kad Colinas Powellas (Koulinas Pauelas) savo puikioje kalboje Jungtinėms Tautoms įrodė, kad Saddamas Husseinas - visiškas niekšas, bet neįrodė, kad reikia karo. Amerikos užsienio reikalų ministrą giria ir kitas “Washington Post” bendradarbis Richardas Cohenas (Ričardas Kouhenas), tik jis kritikuoja Powello bandymą susieti Saddamą Husseiną su Osama bin Ladenu. Juk pastarasis Saddamo nekenčia - ir sąsaja neįrodyta.
Kad amerikiečiai neįrodė, jog Saddamas Husseinas ketina apginkluoti “Al-Qaeda” teroristus, įsitikinęs ir Vienos dienraštis “Presse”.
“New York Times” politologas Maxas Bootas (Meksas Būtas) rašo, kad daugelis europiečių įsitikinę, jog Amerika nori karo Irake tik dėl to, kad pasiglemžtų jo naftą. Jis tai laiko siaura pažiūra. Taip, Irakas turi, kiek žinoma, antras pagal dydį naftos atsargas pasauly. Bet amerikiečiams tikrai nereikia siųsti per du šimtus tūkstančių kareivių, kad prie tos naftos prieitų. Saddamas Husseinas jiems mielai parduotų tiek naftos, kiek jie norėtų. Vienintelis dalykas, stojantis neribotam naftos pardavimui skersai kelio, yra JAV valdžios įgyvendinamos Jungtinių Tautų sankcijos, kurias Bagdadas ir didžiosios naftos bendrovės mielai norėtų matyti atšauktas. Vašingtonas nesutinka, kadangi Saddamas Husseinas nepaiso Jungtinių Tautų rezoliucijų. Tai perša mintį, jog amerikiečiams pirmiausia rūpi Saddamo Husseino keliama grėsmė, o ne jo turima nafta. Tai nereiškia, kad nafta yra visiškai ne į temą kalbant apie Iraką. Įplaukos iš naftos pardavimo daro Husseiną itin pavojingą, nes jis tuo gali finansuoti ne tik rūmų statybą, bet ir pažangiausių masinio naikinimo ginklų gamybą. Amerikiečiai tai supranta, europiečiai - ne. Kodėl ne? Booto nuomone, europiečiai sprendžia apie amerikiečius pagal save: jie žino, kad jų užsienio politiką praeityje dažnai lemdavo godumas - visi tie Europos imperialistai trokšdavo Rytų Indijos prieskonių ir Afrikos deimantų. Ši tradicija ir šiandien tebegyva Prancūzijoje bei Rusijoje, kurių politiką Irako atžvilgiu bent iš dalies varo jų naftos bendrovės, gavusios pelningas koncesijas iš Saddamo Husseino. O amerikiečiai, nors jų ketinimai toli gražu ne visada švarūs, turi gyslelę idealizmo, iš kurio ciniški europiečiai visada šaiposi. Jie negali suprasti, kad Amerikai Irake gali rūpėti ir bendras pasaulio saugumas.
Ekonominiai karo su Iraku padariniai rūpi Paryžiaus dienraščiui “Liberation”, kurio nuomone, Prancūzija čia gali smarkiai nukentėti. Karo atveju sumažėtų jai gyvybiškai svarbus eksportas - pagrindiniai Prancūzijos klientai dabar yra silpna Vokietija arba šalys, kurias karas galėtų tiesiogiai destabilizuoti, kaip antai arabų valstybės. Be to, baiminamasi, kad Amerika galėtų Prancūzijai prekybiškai keršyti dėl jos nuostatos Irako klausimu, o karai, net ir prekybiniai, niekada nebūna gražūs.
Vokietijos dienraštis “Frankfurter Allgemeine” aptaria Europos krikščionių demokratų dilemą: būti ištikimiems Vašingtonui ar Vatikanui? Europos konservatoriai bei krikdemai plėšomi apsispręsti tarp transatlantinio solidarumo su Amerika - ir dažniausiai prieš karą nusistačiusių Romos Katalikų ir kitų bažnyčių. Nors dauguma Vokietijos krikščionių demokratų parlamentarų palaiko aštuonių Europos vadovų pareiškimą už solidarumą su Amerika, kai kurie krikdemai norėtų matyti Vokietijos politiką lygiuojantis į popiežių.
