Ketvirtadienį (02.20) “Laisvosios Europos” žurnalisto Mykolo Drungos parengtoje Vakarų spaudos apžvalgoje skaitykite apie Europos vienybę ir kaip galimą karą prieš Iraką vertina Irako opozicija.
Mes jau išvydome pirmąsias šio karo aukas - tai tiesa, Vakarų santarvė ir Europos vienybė, - rašo Timothy Gartonas Ashas (Timotis Gartonas Ešas) britų dienraštyje “Guardian” ir tęsia: šiandien apraudokime Europos vienybę. Kai visa Europa turėjo savo konstituciniu konventu ir Rytų plėtra susiburti į krūvą, ji susiskaldė. Blairas (Bleiras) eina su Amerika. Prancūzija ir Vokietija imasi pusiau skusto, pusiau lupto mėginimo parodyti, kad Europa irgi - supergalybė. Jas palaiko “galingoji” Belgija. O Italija, Ispanija ir Lenkija glaudžiasi su Blairu atlantinėje pusėje, kaip ir mažesnių Vidurio bei Rytų Europos šalių vyriausybės. Tai “naujoji Europa” tik ta prasme, kad jos yra naujos narystės NATO ir Europos Sąjungoje požiūriu. Pirmadienį Chiracas (Širakas) jas pavadino “nelabai išauklėtomis” ir “pražiopsojusiomis gerą progą patylėti”. Kita vertus, viešoji nuomonė Europoje yra priešiška karui, tad labiau linkusi palaikyti Prancūziją ir Vokietiją. Taigi po vienuolikos metų bandymų sukurpti bendrą užsienio ir saugumo politiką Europa bus daug labiau suskilusi per antrąjį Persijos įlankos karą, nei buvo per pirmąjį, - rašo politikos apžvalgininkas Timothy Gartonas Ashas dienraštyje “Guardian”.
Beje, jis nurodo Blairą, Chiracą ir Schroederį (Šrioderį) ne tik kaip dėl viso to kalčiausius, bet ir galinčius, jei tik trise ramiai susėstų ir išsikalbėtų, padėtį išgelbėti. O Pietų Vokietijos dienraštis “Sueddeutsche” kalba apie “dvikovą dėl Europos”: vienas, Jacques’as Chiracas, toliau ieško priežasčių karui su Iraku išvengti, kitas - Tony Blairas mieliau norėtų smogti šiandien negu rytoj. Su pasiskonėjimu abudu atvirai išdėsto, kas juodu skiria, o bendrumai išvardijami tik kaip slegianti pareiga. Chiracas, priešingai Blairui, savo šalyje džiaugiasi didžiule pritariančiųjų koalicija. Jo pragmatiškai antikarinei nuostatai stebėtinai vieningai pritaria visos partijos, įskaitant komunistus. Net ir paprastų prancūzų pritarimas Chiraco frontui toks pat platus, kaip ir gegužės mėnesį jį renkant. Blairas, kita vertus, niekada nebuvo toks nepopuliarus kaip šiandien. Kad savo įvaizdį pakeltų, jis ieško draugų tarp proamerikietiškų šalių kandidačių Rytuose, kurias Chiracas savo ruožtu griežtai įspėja laikytis drausmės. Tarp abiejų vyksta kova už vadovavimą nuomonių formavimui Europoje.
Su tuo sutinka ir Austrijos dienraštis “Standard,” kurio nuomone, Blairas ir Chiracas šiandien yra pagrindiniai žaidėjai, besigrumiantys dėl pirmenybės Europoje. Bet Vokietijos dienraštis “Welt” nepatenkintas ne tik Chiraco su Blairu, bet ir Ispanijos bei Vokietijos vadovų Asnaro ir Schroederio elgesiu - jiems visiems būdingas kurstytojų egocentrizmas, troškimas būti istoriškai reikšmingiems ir beatodairiškas ankstesnės politinės kartos nepaisymas.
Paryžiaus “Monde” Chiraco neteisina. Dienraščio nuomone, nors šalys kandidatės pasielgė neatsakingai, joms neturėjo būti atsakyta taip, kaip Chiracas tai padarė, t.y. dar neatsakingiau.
Pasak amerikiečių dienraščio “Boston Globe”, reaguodamos į Chiraco įžeidimus ir grasinimus, kad jų parama Amerikai gali pakenkti jų galimybėms stoti į Europos Sąjungą, šalys kandidatės laikėsi pavyzdingo santūrumo. Būtų galima manyti, kad istorija apsivertė ir kad Chiracas buvo tas, kurio manieras deformavo dešimtmečiai tarybinio valdymo, o tie, kas išgyveno stalinistinį košmarą, pliuralistiniame Paryžiuje išmoko taktiškumo ir tolerancijos. Ironiška, kad Chiracas pats griebėsi tos arogancijos ir to bauginimo, kurį Paryžius nenuilstamai priskiria “amerikoniškajai hipergalybei”. Išties Chiracas kalbėjo tokiu pašaipiu tonu, kokiu joks Amerikos valstybės vadovas nedrįstų kreiptis į naująsias Rytų Europos demokratijas.
Dienraštis “International Herald Tribune” redakcijos straipsnyje rašo, kad tas svetingumas, su kokiu George’as W. Bushas (Džordžas V. Bušas) neseniai priėmė Latvijos, Ispanijos, Italijos ir Britanijos vadovus, yra mėginimas parodyti, kad Amerika - ne viena užsispyrusi priversti Iraką nusiginkluoti. Visa tai puiku, tačiau jokia koalicija, kad ir kiek ji Bushui pritartų, negali sukurti tokio didelio spaudimo Bagdadui nusiginkluoti, koks ateitų iš Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos įsakmaus pritarimo kariniams veiksmams. Kol Prancūzija, Rusija ir Kinija tokiems veiksmams priešinsis, o kiti Saugumo Tarybos nariai dvejos, tol Irakas ir toliau nepaisys Jungtinių Tautų įsakymų nusiginkluoti. Busho sukurpta koalicija taip pat žadina klaidinantį įspūdį, kad tos šalys tiesiog stovi eilėje padėti užmokėti už Irako atstatymą po galimo karo. O tiesa yra ta, kad didžioji dalis atsakomybės už tai kris ant Vašingtono pečių.
Konservatyviame britų dienraštyje “Telegraph” Ahmadas Chalabis demokratinės Irako opozicijos vardu rašo: “Žvelgiant iš irakietiško Kurdistano, daug aiškiau negu iš Europos gatvių matyti Saddamo Husseino (Sadamo Huseino) Irako tikrovė. Saddamas kariauja su Irako liaudimi jau daugiau nei trisdešimt metų. Mes, irakiečiai, kariaujame išsivadavimo karą. Mes nekviečiame į anglų ir amerikiečių karą su Irako žmonėmis, mes kviečiame tarptautinę bendriją palaikyti mūsų karą dėl išsilaisvinimo. Vadovavimas Irakui yra išskirtinė pačių Irako žmonių teisė; vis dėlto mes pripažįstame, kad genocidinė Saddamo tironijos priespauda reikalauja tarptautinio dalyvavimo sparčiam ir veiksmingam perėjimui į laisvą ir nepriklausomą Iraką. Tačiau irakiečių Irako suverenumas turi būti vientisas. Mes atmetame užsienio karinę valdžią ar Jungtinių Tautų administraciją Irakui. Irakiečiai turi stiprų nepriklausomybės pojūtį ir visiškai sugeba šalį valdyti patys. O mintis, kad išlaisvintoje šalyje dėl tautinių ar religinių skirtumų kils chaosas, yra mitas. Smurtą tarp atskirų bendrijų kursto tik politinės jėgos savo pačių naudai. Mūsų šalies istorijoje nėra duomenų, kad šiitų kaimas pultų sunitų kaimą ar kad arabų kvartalas pultų kurdų kvartalą”, - rašo Ahmadas Chalabis dienrašty “Telegraph”.
