„Amerikos balso“ ir „Laisvosios Europos“ radijo darbuotojai žinojo, kad yra girdimi Lietuvoje ir gūdžiais sovietmečio laikais. Tai, kalbėdami „Žinių radijo“ laidoje, patvirtino ilgamečiai abiejų radijo stočių darbuotojai – Romas Sakadolskis ir Kęstutis Girnius.
Sekmadienį, kalbėdami „Žinių radijo“ laidoje „Laisvės kryžkelės“, kurią stotis rengia kartu su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centru, tvirtino R. Sakadolskis ir K. Girnius. Pirmasis nuo 1973-ųjų metų dirbo „Amerikos balse“, o K.Girnius kalbėjo Lietuvai iš Miuncheno.
Objektyvumas
Paklausti, kaip sekėsi subalansuoti žurnalistinį objektyvumą ir siekį būti patriotais, abu žurnalistai tikino, kad taip elgtis vertė pati struktūra ir sistema.
K.Girnius pažymėjo, jog Vakaruose jau anuomet buvo labai aiškiai atskirti žanrai. „Buvo aiški nuostata: žinios yra žinios, pranešimai yra pranešimai, komentarai yra komentarai“, - aiškino K. Girnius. Kadangi laida trukdavusi valandą, antroje jos pusėje būdavę įmanoma labiau išreikšti patriotinius ar kitokius nusistatymus, imti interviu su išeivijos veikėjais ir pan.
Anot R.Sakadolskio, „Amerikos balso“ eteryje naujienai apie Lietuvą taikyti tokie patys kriterijai, kaip ir kitoms žinioms – ji turėjo būti patikrinta, patvirtinta ne vieno šaltinio. „Tai buvo sunku, bet ir gerai – taip ir turėjo būti“, - teigė R.Sakadolskis.
Abu pašnekovai pripažino, kad vienu svarbiausių uždavinių buvo užpildyti tą informacijos vakuumą, kuris susidarydavo sovietų valdžiai totaliai kontroliuojant viešąją erdvę. Apie karą Afganistane, Černobylio avariją, kitus įvykius daugelis lietuvių sužinojo iš šių radijo stočių.
Informacija ir grįžtamasis ryšys
Kad ir kaip tai būtų neįtikėtina, R.Sakadolskis tvirtina, jog net aštuntajame dešimtmetyje, brežnevinio „įšalo“ laikais, redakciją pasiekdavę netgi laiškai iš Lietuvos. Tiesa, kartais tai būdavę „nacionalistinę propagandą“ plūstantys rašinėliai ir nebuvę paprasta suprasti, ar žmogus tikrai klausėsi laidų, ar tiesiog pasirašė jam sovietinių pareigūnų įteiktą tekstą.
R.Sakadolskis taip pat pamena ir atvejį, kai sulaukė skambučio į redakciją ir pranešimo, jog Vašingtono oro uoste jo laukiąs asmuo ir jam „kai ką turįs“. „Jis man paminėjo pažįstamo žmogaus pavardę. Tai nebuvo slaptažodis ar panašiai, tačiau tiesiog žinojau, kad paminėtas žmogus nėra atsitiktinis praeivis,“ – prisimena žurnalistas. Tuomet jį pasiekė pogrindinės „Aušros“ numeris.
Jis taip pat pabrėžė, jog po Nikitos Chruščiovo vizito į Jungtines Amerikos Valstijas buvę ir šeimų susijungimų, žmonių išvykimų (tegul ir nemasinių) į Vakarus. Kartais laišką specialiai redakcijai išsiųsdavę žmonės atvykę turistiniais ar kitais tikslais į Vokietiją ar kitą šalį, nors tokios kelionės buvo ypač retos.
Anot K.Girniaus, ypač didelį vaidmenį „Laisvosios Europos“ radijo lietuvių redakcijos informuotumui suvaidinęs ten dirbęs Kęstutis Jokubynas. Kai gresiant pakartotiniam areštui jis gavo leidimą persikelti iš okupuotos Lietuvos į Vakarus, kartu jis atsivežė ne tik savo ryšius su Lietuvos pasipriešinimo dalyviais, bet ir kontaktus su Rusijos disidentais. „Laisvoji Europa“ ir „Laisvės“ radijas, kaip pabrėžia K.Girnius, turėjo ir galingą (dirbo pusantro šimto žmonių) tyrimų skyrių, kuris vykdė visos sovietinės (įskaitant regioninę) spaudos stebėseną bei analizę.
Informacijos iš Lietuvos prieinamumo etapai
Pašnekovai tvirtino, kad apie Romo Kalantos susideginimą Kaune sužinota gana greitai, nors apie ankstesnes „vaikštynes“ laikinojoje sostinėje bei kitus protesto aktus informacija užtrukdavusi. Kelias informacijai buvęs gan standartinis – iš Lietuvos pasipriešinimo judėjimo dalyvių Maskvos disidentams. Pastarieji perduodavo ją užsienio korespondentams, kuriems retai būdavo leidžiama išvykti iš Maskvos.
R. Sakadolskis buvo linkęs pabrėžti didelį skirtumą informacijos srautui, pasiekdavusiam Vakarus, nuo to momento, kai buvo pradėta leisti „Katalikų bažnyčios kronika“. Tuo tarpu K.Girnius labiau akcentuoja Lietuvos laisvės lygos inicijuotą „45 pabaltijiečių memorandumą“ (1979 m.). Anot jo, šį žingsnį net ir sovietai „apdovanojo“ kur kas rimtesnėmis represijomis, nes tai buvęs atviras iššūkis sovietų valdžiai Lietuvoje.
Prasidėjus Sąjūdžiui, kaip pabrėžė R. Sakadolskis, ne visi išeivijoje tikėjo, kad tai rimtas siekis iškovoti nepriklausomybę. Būta ir nuomonių, kad tai dar vienas sovietų bandymas kitomis priemonėmis išsaugoti komunistų valdžią Lietuvoje.
Abu pašnekovai patvirtino, kad Sąjūdžiui perėmus valdžią, ryšiai liko jo rankose net per kruvinuosius Sausio 13-osios įvykius. „Laisvoji Europa“, anot K.Girniaus, išvis turėjo atvirą telefono liniją visą parą su Seimo rūmais Vilniuje. Tiesa, problema buvo tai, kad telefono ryšio ir komunikacijų lygis buvęs labai prastas, menkai išplėtotas.
Melo kojos trumpos
Abiems pašnekovams šypseną sukėlė teiginiai, kuriuos ne kartą kartojo ir sovietinė propaganda, ir kai kurie dabartiniai veikėjai – esą „buržuazinių lietuviškų radijų“ balsai paskatinę išeiti į mišką pokario Lietuvos partizanus, nes žadėję išvaduoti, o paskui apgavę.
K.Girnius pabrėžė datų neatitikimą. „Laisvoji Europa“ lietuvių kalba pradėta transliuoti 1975 m. „Tuo metu miške buvo gal tik brakonieriai ir grybautojai. „Amerikos balsas“ lietuviškai prabilo 1951 m. vasario 16 d., kai partizaninis judėjimas buvo jau prie pabaigos“, - pabrėžė žurnalistas.
Anot jo, partizanai tiesiog puikiai suvokė, jog be tarptautinio karinio konflikto jų kova neturi šansų ir patys darę išvadas iš pranešimų apie įvairias įtampas: garsiąją H. Trumeno kalbą, Korėjos karą, Berlyno blokadą ir pan. Tikėti kažkuo reikėjo...
Visos radijo laidos galite klausytis čia.
