Rūta ŠIAUDVYTYTĖ
Tauragės pilyje įsikūrusių TTVIC bei Tauragės krašto muziejaus darbuotojams šį kartą pakako ir anglų kalbos žinių, ir geranoriškumo. Nuo šių metų liepos pirmosios Lietuva iš Airijos perima pirmininkavimo Europos Sąjungai estafetę. Neabejojama, kad mūsų šalyje lankysis oficialios delegacijos, tikimasi ir didesnio turistų iš užsienio srauto. „Tauragės kurjeris“ pabandė išsiaiškinti, ar mūsų kraštą reprezentuojančios įstaigos įveiks anglų kalbos barjerus ir nepadarys gėdos rajonui.
Tauragės krašto muziejaus durys užsieniečiams atviros
Traukdama į Tauragės turizmo ir verslo informacijos centrą (TTVIC) negalėjau nesijaudinti – ar neišduos manęs kokia smulkmena, neišsprūs lietuviškas žodis, ar svečiuojantis įstaigoje neužsuks koks pažįstamas. Pokalbio pradžioje tariau „labas“ su akcentu ir nieko nelaukdama angliškai pasiteiravau darbuotojų, ar jos supranta anglų kalbą. Gavusi teigiamą atsakymą pasakiau, kad girdėjau apie „suakmenėjusį medį“ ir norėčiau jį pamatyti. Tuojau buvau nuvesta prie Tauragės krašto muziejaus durų. Kaip paaiškino man muziejų aprodyti apsiėmęs muziejaus direktoriaus pavaduotojas Viktoras Kovšovas, paprastai jame dirba anglų kalbą mokantis gidas, tačiau eksperimento dieną jis turėjo laisvadienį. Ne bėda – mano palydovas mane, tariamą užsienietę iš Olandijos, priėmė labai maloniai ir be mokesčio aprodė visas muziejaus patalpas. Tikras olandas būtų buvęs pamalonintas, nes vedlys apie Nyderlandus žinojo nemažai, o rodydamas tradicines kurpaites sakė, jog tokį apavą man matyti turbūt ne naujiena – labai panašūs batai yra ir olandų tautinio kostiumo dalis.
Žinių stygių kompensuoja išmonė
Vos įėję į muziejų, patraukėme prie suakmenėjusio lenkų Tauragei padovanoto 20 milijonų metų amžiaus medžio. Mano gidas iškart paaiškino, kad šis eksponatas yra Lenkijos miesto Belchatuvo savivaldybės dovana. Visgi papasakoti, kad šis medis buvo iškastas anglies kasykloje, įrengtoje po atviru dangumi, jam buvo sunkiau. Šitoje ekskursijos dalyje ir kilo daugiausia su anglų kalba susijusių problemų: sklandžiai kalbėti mano palydovui trukdė sudėtingi žodžiai, tokie kaip „karjeras“, „anglis“ ar cheminių elementų pavadinimai, kurių atitikmenis anglų kalba sugalvoti nėra paprasta, reikia kurį laiką pasirausti atmintyje.
Perteikti mintis padėjo gestai bei judesiai: nuoširdžiai norėdamas, kad „turistei“ viskas būtų aišku, gidas, aiškindamas žodį „anglis“ judesiais parodė, kad ji metama į krosnį, ten kūrenama ir naudojama šilumai išgauti – būna taip karšta, jog net reikia prasivėdinti.
Kūno kalba pravertė ir aiškinantis pavadinimo „Tauragė“ kilmę. Žodį „ragas“ suprasti buvo lengva: juk aišku, ką reiškia dvi nuo galvos į viršų ore piešiamos linijos. Bet suprasti, apie kokį gyvūną eina kalba, užsieniečiui būtų buvę nelengva, nes mano vedlys vartojo žodį „beef“, reiškiantį „jautiena“.
Nors ir susidurta su anglų kalba susijusiais nesklandumais, o žodį „yes“ kartais pakeisdavo lenkiškasis „tak“, mano palydovui, laisvai kalbančiam dviem užsienio kalbomis – rusų ir lenkų, puikiai sekėsi nusakyti eksponatų amžių, papasakoti, iš kur jie arba kas jų autoriai. Jis sėkmingai paaiškino, kad Tauragė yra Lietuvos evangelikų centras, o Tauragės pilis iš tiesų buvo statyta tam, kad atliktų muitinės funkcijas. Buvo akivaizdu, jog jis apie muziejų žino labai daug, tačiau kalbos barjeras ne visomis žiniomis leidžia pasidalinti.
Turistų laukia išskėstomis rankomis
Po šilto priėmimo Tauragės krašto muziejuje vėl patraukiau į TTVIC. Darbuotojoms Virginijai Jankevičienei ir Ingai Beišienei guodžiausi, jog Tauragėje lankau draugą, tačiau dieną jis dirba, todėl apžiūrėti miestą ir jo apylinkes turiu viena. Turbūt vienas geriausių įrodymų, jog mano vaidyba – įtikinama, vienos darbuotojos pastaba „Vargšiukė, turi visur eiti viena“, kuri greičiausiai pasirodytų pernelyg tiesmukiška lietuvių kalbą suprantančiam lankytojui.
Paklausiau, kur galėčiau nuvykti dviračiu. Darbuotojos sklandžia anglų kalba rekomendavo Taurų nuotykių parką, Tauragės konvencijos paminklą bei pasivažinėti po Pagramančio regioninį parką. Akimirką buvau išmušta iš vėžių: norėdamos sudaryti man patogų lankytinų vietų maršrutą, darbuotojos paklausė, kurioje gatvėje gyvenu. Apie tai nebuvau pagalvojusi, todėl, greit užmetusi akį į netoliese buvusį miesto planą, pasakiau, kad esu apsistojusi Gedimino gatvėje. Netrukus gavau specialiai man atspausdintą žemėlapį su kelio, kurį turiu įveikti norėdama pasiekti minėtas vietas, atkarpa. Tai daiktinis įrodymas, kad TTVIC lankytojais rūpinamasi noriai, draugiškai ir maloniai.
Darbuotojos pasiūlė ir savaitgalio planą – leistis upe su baidare. Jos operatyviai surado baidares nuomojančios įmonės numerį. Malonaus apsilankymo TTVIC pabaigoje darbuotojos sakė, kad jei viešnagės metu pritrūkčiau idėjų, ką aplankyti, galiu visada vėl kreiptis į jas.
