Vyt. Valiušaitis nagrinėja smulkmenas. Dėsto,dainuoja - žmogus dirba ir turi gauti už tai atlygį. O kur pralėbauti milijonai, gero gyvenimo optimizmas ir galiausiai likome prie suskaldytos geldos. Visas BVP augimas pralėbautas,pradangintas,o guzai palikti naujajai pamainai.

gerb. inž., dvi paras galvojau ir mėginau suprasti tuos "tikrovėje vykstantančius procesus"-neišeina.Gal jūs galėtumėte trumpai ir konkrečiai juos paaiškinti, nes tokios informacijos niekur nėra?Būsite pranašas aiškiaregys.

gerb. Vytautai JU, ar Jums nekyla noras suprasti tuos "tikrovėje vykstantančius procesus", o paskui gal ir suvaldyti demokratiškai?

V. Valiušaičiui

Dėkui už nuorodas. „Balsą.lt“ atradau pereitų metų pavasarį, tų straipsnių nebuvau skaitęs. Generalinė linija, vertinant situaciją, sutampa. Kai kuriais klausimais būčiau griežtesnis ir kategoriškesnis.
Liūdniausia yra tai, jog viskas susiveda į idealistų pasikeitimą nuomonėmis, tikrovėje vykstantys procesai dažnai juda priešinga kryptimi, negu norėtum matyti. Biurokratizmo, nihilizmo ir cinizmo sistema apsišarvavo taip, jog galimybė ką nors įtakoti - beveik nulinė.

Vyksta kažkas tikrai ypatingai pažangaus, visa pažanga baigsis prijungimu prie"čipo" , kaip sako "Zeitgeist".Tada bet kokie vertinimai pasibaigs, bus visi zombiai, o kas dar vertins , atjungs "čipą".

Ir dar. Apie Seimo narių kompetenciją bei etiką.

Panašų, kad ne tik pliušiniai meškiukai nesupranta, jog Seimas yra įstatymų leidimo institucija, o įstatymų kokybė yra pradžių pradžia, nuo kurios priklauso kokia yra mūsų valstybė ir kaip mes gyvename.

Paanalizavus pagrindines šalies valdymo problemas, būtų galima pateikti ne vieną tobulinimo schemą. Nenorėčiau be reikalo tuščiažodžiauti, nes nelabai tikiu, jog toks procesas įsibėgės, bet nenorėčiau būti apkaltintas ir provokavimu. Taigi keletas samprotavimu ta tema.

Pirma. Lietuvai nesiseka su prezidentais, visi buvę diskreditavo prezidentūrą kaip instituciją, todėl laikas nuo laiko kylančios kalbos apie prezidento rinkimą Seime turi loginį pagrindą. Aišku, kad tokiu atveju sumažėtų šalies vadovo funkcijos, o Seimo svoris valstybės valdyme išaugtų. Tokiam Seimui, koks jis yra dabar, perduoti daugiau funkcijų, būtų neatsakingas žingsnis.

Antra. Kaip jau minėjau, p. Nainys pateikė siūlymų dėl Seimo. Vienas iš jų — sumažinti Seimo narių skaičių. Sumažinti galima ir iki 101, ir iki 81, bet mažinimas neturi būti savitiksliu dalyku, nes iš to jokios naudos. Na, sutaupysime kažkiek pinigų ir viskas. Prisiminus tą pačią Ameriką, būtų galima pagalvoti apie dviejų seimo rūmų variantą. Sakykime, į aukštesniuosius rūmus kandidatus siūlo tik partijos ir jie renkami, tik vienmandatėse, tiksliau, padarant vieną vienmandatę per visas rinkimų apygardas. Tie kandidatai, kurie gaus daugiau balsų ir pateks į aukštesniuosius rūmus, o daugiausiai balsų gavęs kandidatas automatiškai taptų Seimo pirmininku. Į šiuos rūmus partijos galėtų deleguoti, tik tuos savo narius, kurie išdirbo žemesniuose rūmuose arba Seime, remiantis dabartine situacija, sakykime, dvi kadencijas. Į žemesniuosius rūmus partijos siūlytų savo kandidatų sąrašus, į juos taip pat galėtų pretenduoti save išsikėlę kandidatai. Neatmetu galimybės, kad save iškėlusiems kandidatams, o gal būt ir į partijų sąrašus naujai įtrauktiems pretendentams būtų taikomas papildomas reikalavimas, pav. turėti bent vienos kadencijos savivaldybės taryboje darbo patirtį. Kitaip tariant, galimybė patekti į Seimą pliušiniams meškiukams būtų sumažinta iki minimumo.

Trečia. Žemesnieji rūmai rengtų įstatymų projektus, o aukštesnieji juos tvirtintų, vietoje prezidento parašo. Manau, kad pretendentai į aukštesniuosius rūmus privalėtų turėti teisininko, ekonomisto ar finansininko išsilavinimą. Tai sutektų galimybę turėti aukštesnės kokybės įstatymus.

Pone inžinieriau, jūs galite rašyti tai, kas jums patinka, bet būkite malonus, nesikabinėkite prie žmonių. Jei aš jums panašus į socialistą Juškų, tokiu atveju, turiu tik vieną pasiūlymą — kreiptis į gydytoją. Kad jums neskaudėtų galva ir ramiai miegotumėt, galiu pasakyti, jog esu vilnietis, eilinis, nepartinis, neužsiangažavęs kokios nors politinės partijos atžvilgiu. Ir mano pavardė, jei rašyčiau ją visą, nieko jums nepasakytų.

Autorius skaudžiai mane sukrtikavo, kad aš nepalaikau, pvz, amžino Garbės teismo pirmininko Seime p. Salamakino. (Nors jis ir nėra griežčiausias Konstitucijos sergėtojas.
Pats pačiausias konstitucininkas Seime yra seimūnas p.Andriukaitis: joks įstatymas nepraina be jo konstitucinės palaimos..... )

Iš tikrųjų, Garbės teismas bet kurioje įstaigoje ar jų susivienyjime yra reikalingas. Ir naudingas iki teismo.
Bet SEIME? Kur už kiekvienos nugaros stovi tam tikras skaičius rinkėjų. Kaip gali atsirasti grupelė kitų seimūnų, kurie ima ir pasmerkia, pvz, už dainavimą rinkėjams, už paskaitą rinkėjams kitaip manačius kolegas?

Kuo šiandien žurnalistų gildija (žiniaSkaidininkai) kaltina naują VALDŽIĄ?
Komunikacijos stoka. Savitarpio supratimo stoka. Ryšių su liaudimi (PR) stoka.

Bet. Atsiranda Seime tokių, kurie nori komunikuoti.
Ir štai tokio sunkiamečio metu kaip grybai po lietaus išdygsta Seimo funkcionieriai, kurie sako: "Negalima. Va čia pažeidei Konstituciją, va čia Statutą. Dar kartą pasikartos, išmesim iš Seimo. Apkaltą užtaisysim".

Man tai nesuprantama ir nepriimtina.
Atsiprašau.

Gerbiamasis, čia ne apie teismą eina kalba, bet apie etiką. Etikos komisijos arba garbės teismai, kaip jie buvo vadinami tarpukaryje, tėra tam tikros "gildijos" viduje esančios savikontrolės struktūros, kurios turėtų padėti reguliuoti tam tikrus su profesine etika susijusius klausimus. Padėti tiek, kad klausimams spręsti bent iki tam tikro laipsnio galima būtų apseiti be teismų. Tai lyg tam tikras "draugiškas pasikalbėjimas" šeimoje, kilus nesutarimams, kai siekiama apseiti be kaimynų dėmesio ir pagalbos :). Taip yra ne tik seime, etikos komisijas turi ir advokatai, teisėjai, žurnalistai ir t.t. Kitas klausimas ar tos sistemos tobulai veikia, ar profesinės savivalgos struktūros tinkamai funkcionuoja. Čia būtų atskira tema ir priekaištų galima būtų pažerti nemažai, neišskiriant nė to paties Seimo, kad tinkamai nesutvarkyta teisinė bazė, pavyzdžiui, žurnalistų raiškos savireguliacijai. Bet tai atskiras klausimas. Tačiau iš principo neigti tokią stuktūrą nėra išmintinga. Kokie ten benbūtų žmonės, bet visas seimas vis dėlto šiems žmonėms išreiškė pasitikėjimą, vadinasi, suteikė įgalionimus. Tai neigiant, galima nugrybauti labai toli. Gerai A.Račas pastebėjo: jeigu politikai elgiasi neatsakingai, tai nepateisina neatsakingo žurnalistų elgesio.

Ne, niekas neturi dengti bankininkų.
Bet. Mano žodis į dangų neina.

Tačiau tokių, kaip prof Edm. Phelpsas, klausomasi visame pasaulyje. Jis tai sako: bankus reikia rekapitalizuoti.