Mindaugo karūnavimo dieną galima paminėti įvairiose vietose ir įvairiuose renginiuose, kurių organizatoriai siūlo kartais su Mindaugu susijusią, kartais – nelabai susijusią, o kartais – ir visai nesusijusią programą. 1253-aisiais karūnavimo iškilmės vyko vienoje vietoje – Mindaugo dvare. Vėliau ši vieta užsimiršo, kaip ir pats karūnavimas, kaip ir jo data, kaip ir pats Mindaugas.
Visi šie dalykai į mūsų istorinę atmintį grįžo skirtingu laiku ir skirtingais keliais. Paskutinė buvo Mindaugo karūnavimo vieta – ji atrasta tik prieš dešimtmetį, Mindaugo karūnavimo proga išduoto akto sudarymo vietą susiejus su 1997 m. atrastu Palatavio piliakalniu (Anykščių rajone). Taigi dabar jau yra galimybė Mindaugo karūnavimą paminėti toje vietoje, kurioje jis ir įvyko. Nuo 2003-ųjų ja kasmet pasinaudoja apie 60 žmonių.
Kai kas gal nustebs, skaitydamas šias eilutes, nes apie tokią Mindaugo karūnavimo vietą dar nebus girdėjęs – istorinių tyrinėjimų rezultatai visuomenėje sklinda ne taip jau greitai. Kiti gali priekaištauti autoriui už pernelyg drąsų visuotinai dar nepripažinto fakto teigimą. Į šį priekaištą galiu atsakyti paprastai: abejoti, žinoma, galima – taip jau yra, kad daugelis Mindaugo laikų faktų istorijos šaltiniuose nėra paliudyti taip aiškiai, kaip mums to norėtųsi. Bet Mindaugo karūnavimo vietos nustatymui yra svaresnių faktų ir argumentų, nei, tarkime, tie, kuriais grindžiama versija, kad Mindaugas buvo karūnuotas liepos 6-ąją ar netgi visiems įprastas vadovėlinis teiginys, kad Mindaugas buvo Lietuvos valstybės įkūrėjas ir pirmasis valdovas.
Mūsų istorinė atmintis apie Mindaugo laikus atitrūkusi nuo konkrečios geografinės erdvės. Tam yra objektyvių priežasčių: Mindaugo Lietuvos geografija yra menkai pažįstama. Išliko vos viena kita užuomina apie Mindaugo veiklos vietas. 1244 m. Mindaugas nesėkmingai puolė kryžiuočių užvaldytą kuršių pilį Embutę (dabartinėje Latvijoje), 1251 m. apsigynė nuo Tautvilo antpuolio Vorutos pilyje ir pats puolė jį Tvirimanto pilyje Žemaitijoje, 1253 m. savo dvare Latavoje buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi, o 1262 m. nesėkmingai puolė kryžiuočių Cėsių (Vendeno) pilį (Latvijoje). Štai ir visas Mindaugo „itinerariumas“ – penki vietovardžiai, iš kurių du – Latvijoje, o kiti trys – problemiški. Dauguma svarbių Mindaugo memorialinių vietų į istorijos šaltinius nepateko, o ir Mindaugo karūnavimo vieta vis dar nėra tokia, kurią būtų galima minėti be komentarų.
Kas gi žinoma apie Mindaugo karūnavimo vietą, kodėl ji nėra visuotinai pripažinta ir žinoma? Čia susipina įvairios aplinkybės: inercija, stereotipai ir šaltinių interpretacijos problemos.
Pagrindinis šaltinis – Mindaugo Vakarų Lietuvos žemių dovanojimo Vokiečių ordino Livonijos šakai aktas – baigiasi žodžiais: „Duota Letovijoje (in Lettowia), mūsų dvare, 1253 viešpaties metų liepos mėnesį“. Žodžiu „Lettowia“ šiame dokumente ir kai kuriuose kituose to meto šaltiniuose buvo vadinama Lietuva, todėl 1253 m. akto datavimo frazė dažnai būdavo suprantama „Duota Lietuvoje, mūsų dvare...“ Vis dėlto ši paprasta ir iš pirmo žvilgsnio nepriekaištinga interpretacija tampa mažų mažiausiai problemiška atkreipus dėmesį į kitą Mindaugui priskiriamą aktą (XIV a. falsifikatas su 1261 m. data), kuriame aprašoma Sėlos žemės riba. Pietuose ši riba vedama Šventosios upe ir jos dešiniuoju intaku Letovijos (Lettowiae) upeliu. Aprašymas nepalieka abejonių, kad kalbama apie Latavos upelį (Anykščių rajone).
Taigi Lettowia – Lietuva ir Lettowia – Latava. Abu atitikmenys nedviprasmiškai paliudyti šaltiniuose. Kuris variantas taikytinas 1253 m. Mindaugo akto datavimo formulei? Atsakymą sufleruoja kitų to meto aktų analogijos: datavimo formulėse paprastai būdavo nurodomos konkrečios vietovės, ir jeigu nurodoma, kad aktas išduotas dvare, tai šalia visada būdavo to dvaro pavadinimas, o ne abstrakti jo lokalizacija kažkurioje šalyje. Be to, viduramžių diplomatijoje buvo įprasta norma, kad valdovai susitinka savo valdų pasienyje. Mindaugo karūnavime dalyvavo Livonijos žemės magistras Andrius Štirlandas, o Sėla buvo žemė, didesne dalimi atsidūrusi Livonijos įtakos zonoje, taigi Latavos padėtis Sėlos pasienyje atitinka šią praktiką ir sustiprina tikimybę, kad Mindaugo karūnavimas buvo surengtas būtent Latavoje – karūnavimo iniciatoriui Livonijos magistrui patogioje vietoje.
Tačiau ar buvo tokio pavadinimo dvaras – juk Mindaugas neišdavinėjo savo dokumentų upelyje? Šaltiniai duoda pakankamai aiškų atsakymą ir į šį klausimą. XIV a. pabaiga datuojamame kitame Sėlos ribų aprašyme vietoj „Letovijos“ upelio tame pačiame sienos ruože kaip orientyras nurodomas „piliakalnis, vardu Lettow“. Vadinasi, šalia Latavos-Letovijos upelio stovėjo ir to paties pavadinimo pilis.
Bet prie Latavos upelio iki pat 1997 metų joks piliakalnis nebuvo žinomas. Tai davė pagrindo interpretacijoms – esą čia kalbama apie kažkokį neįvardytą piliakalnį, esantį „Lietuvos pusėje“ – esą gal čia turimas galvoje prie Anykščių esantis Šeimyniškėlių piliakalnis. Šias interpretacijas visiškai sugriovė kraštotyrininko Raimundo Guobio 1997 m. vasarą padarytas atradimas. Paaiškėjo, kad Palatavio kaimo ribose, Latavos upelio kairiajame krante, iš tiesų yra Piliakalniu vadinama kalva. Tai sužinojęs, R. Guobis iš karto kreipėsi į tuo metu Šeimyniškėlių piliakalnį tyrinėjusį archeologą Gintautą Zabielą, kuris ne tik patvirtino, kad atrastas neabejotinas piliakalnis, bet ir metalo detektoriumi piliakalnio paviršiuje aptiko keletą radinių, datuojamų XIII–XIV amžiais.
Po šio atradimo viskas atsistojo į savo vietas ir spekuliatyvios interpretacijos, regis, turėjo neišvengiamai nunykti. Realybėje atradimo kelias į viešumą pasirodė ne toks paprastas. Iš vienos pusės suveikė inercija: kai kuriems istorikams pasirodė neparanku keisti nusistovėjusias interpretacijas, prie kurių jau buvo spėta įprasti. Iš kitos pusės, atradimas nepatraukė platesnės visuomenės dėmesio. Paaiškėjo, kad, nepaisant kasmetinio Mindaugo karūnavimo šventimo valstybiniu mastu, šio įvykio vieta iš esmės niekam nereikalinga ir neįdomi.
Iš tiesų daugeliui pasirodė patogiau įsivaizduoti, kad Mindaugo karūnavimas įvykęs Vilniuje, kur šiandien vyksta svarbiausi šio įvykio minėjimo renginiai. Tai utilitarinis požiūris į istoriją, panašus į tą, kuris šiuo metu vyrauja Baltarusijoje. Pastarojoje Mindaugo karūnavimas nukeliamas į Naugarduką, kuris klaidingai įsivaizduojamas kaip tuometinė Lietuvos sostinė – apie tai rašoma ne tik šios šalies mokykliniuose vadovėliuose bei populiarioje literatūroje, bet ir moksliniuose veikaluose. Turint prieš akis tokį utilitarinį tikslą (patogumas ir politinis naudingumas), knaisiojimasis po šaltinius ir kažkur miške surastas piliakalnis tik trikdo šventinį patosą bei dvasinę ramybę.
Bet Mindaugo dvaras Latava vis dėlto pamažu skinasi kelią į viešumą. Prie Anykščių – Troškūnų kelio kelininkai šiemet pagaliau pastatė rodyklę, kuri nukreipia vis dar nelengvai surandamo Palatavio piliakalnio link. Mindaugo dienos minėjimai liepos 6-ąją ant Palatavio piliakalnio jau tampa tradicija.
Tomas Baranauskas
