Kas yra bent kiek susipažinęs su barbarybės ir Viduramžių istorija neprieštaraus, jog anais laikais užkariavimo teisė buvo lemiamas tarptautinių santykių faktorius. Neretai jis būdavo inkrustuotas dar ir garbingo užkariavimo motyvu.
Sovietų armijos memorialo likimas Taline ir su juo susiję Rusijos veiksmai estų atžvilgiu negali nejaudinti visų tų Europos ( o gal net Azijos) tautų, kurių istorijoje rusų ekspansija yra palikusi ne vieną pėdsaką. Nuo caro Petro I laikų „teisėtos“ pretenzijos vis plačiau kirsti langą į Europą iki sovietų kariuomenės žygio Berlyno link buvo daug užkariavimo aktų. Vienas iš jų- Suvorovo armijos surengtos civilių gyventojų skerdynės Varšuvos priemiestyje Prahoje- net privertė it viduramžiais krūptelėti mokytąją Europą. Tada jau imta svarstyti apie „užkariavimo kultūrą“, gebėjimą nugalėti, demonstratyviai neskiriant taikių gyventojų nuo karinių dalinių. Jau tada imta svarstyti tarptautinių konvencijų galimybes. Tačiau ir po pusantro amžiaus sovietų kariuomenei okupuojant nacistinės Vokietijos rytines žemes ir moterys, ir vaikai galėjo patirti, ką sovietams tos konvencijos reiškė. Lietuva, Ukraina ir Čečėnija tai patikrino savais skausmingais būdais.
Nepaneigtina, kad Sovietų Sąjunga daugiausia išliejo kraujo kare su naciais, su kuriais kartu tą karą ir pradėjo. Pergalės diena šiandieninės Rusijos ritualuose ir monumentų gynimas nėra ir negali būti vienareikšmiškai suprantamas. Jei visa Putino valdžios isterija yra susijusi su kilnia atminties išsaugojimo ir pagarbos žuvusiesiems misija, tai kodėl pačioje Rusijoje beveik be komentarų yra keičiami memorialai arba padejuojama, kad net ne visi palaikų palaikai surankiojami mūšių vietose. Demagogija viduje šalies ir agresyvus sovietinių pėdsakų saugojimas už jos ribų- tai greičiau pokolonijinių ir imperinių sentimentų išraiška.
Kaip iššūkis šiandien skamba ir oficialių Rusijos istorikų grasinimas: tuoj perrašysime ir istoriją, kuri atitiktų naujam politiniam kursui. Visame tame mūšyje dėl praeities supratimo susipina į viena keletas iš esmės prieštaringų dalykų. Pirmiausia, viešas argumentas apie tai, kad šiandieninė Rusija- tai ne ta pati aptrupėjusi Sovietų Sąjunga. Tai teiginys, kuris yra linksniuojamas tada, kai kas nors prabyla apie okupacijos žalą ir jos atlyginimą. Kadangi Rusija- ne Sovietų imperija, tai kodėl ji turi imtis kompensacijų nuo jos veiksmų nukentėjusioms tautoms. Logiška.
Kita vertus, sovietų karių pėdsakai ir memorialai tampa išskirtiniu šiandieninės Rusijos ir rusų rūpesčiu. Tai, kas gali pasirodyti sovietų nusikaltimais prieš žmoniją- ne Rusijos reikalas. O indėlis į buvusių partnerių- nacių Vokietijos- sutriuškinimą neabejotinai yra Rusijos nuopelnas. Tokia tad naujoji Putino Rusijos politinė logika. Ji iš tiesų pasirodo atremta išskirtinai į vieną, brutalią užkariavimo teisės nuostatą. Tai ne tik atminties ir pagarbos žuvusiesiems reikalas. Tiesiog nuosavybės pretenzija, paverčianti sovietų armijos memorialus lyg kuoliukais imperijos interesų erdvei pažymėti.
