Vizitas mokesčių inspekcijoje buvo nesėkmingas. Ant durų kabojo lapelis: „Išsikėlė“. Į Europos prospektą.
Gyvybingas „maršrutinis“, be amortizatorių, mėtydamasis į šalis, su „Pūko“ daina linksmai skriejo Kauno gatvėmis, kol prie sankryžos vairuotojas, pasikasęs dviejų dienų barzdą, abejingai tarstelėjo: „Čia...“ Kurį laiką vaikščiojau dulkėtais kelkraščiais, pro šalį lekiant krovininiams automobiliams. Šaligatvis tai pasirodydavo, tai vėl pradingdavo. Ne iš karto supratau, kad vaikštau Europos prospektu – tiesą sakant, nebuvo ten nei Europos, nei prospekto – tik dulkėta gatvė sovietinių laikų industriniame rajone. Pavadinta oriai, solidžiai skambančiu vardu, ko gero, prieš dvejus metus – tada, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą.
Tuomet, prisimenu, buvo didelis triukšmas, daug renginių, kalbų, parodų, dainų ir daug šviesos. Buvo Šviesos akcija – „Šviesiausia Europos tauta“ ir buvo nuotrauka iš palydovo. Tapome Europos Sąjungos dalimi. Ar tapome ir labiau europiečiais –nežinia.
Žodyną papildė sąvokos „euroremontas“, parduotuvių lentynas – „Euroalus“, o miestus – „Europos“ skverai, prospektai ir prekybos centrai...
Ką reiškia „Europa“? Tai galingas signifikatas, prekės ženklas, tai siekiamybė, kanonas ir viltis. Tai tyli svajonė mažos tautos, įsikūrusios rytiniame Europos pakraštyje.
Nes tikroji Europa yra Vakarų Europa. Rytai – taip pat Europa, bet... čia, kaip sakoma – „not quite, not white“. Rytų Europa išskirtinė, ypatinga, paženklinta savo specifine žyme. Rytų Europa – kitokia.
Kuo skiriasi rytinis Europos pakraštys nuo „tikrosios“ Europos, nuo Vakarų? Istorine patirtimi? Daiktų skaičiumi? Pragyvenimo lygiu? Prospektų platumu ar prekybos centrų plotu, tenkančiu vienam gyventojui?
Atrodo, esminis skirtumas – Vakarų Europa (ta, „tikroji“), yra pati sau pakankama ir pati pateisina savo egzistenciją, o Rytų Europa įprasminama per Vakarų Europą – tik jos dėka ir per ją. Rytų Europa – pasyvi, nesuprantama, įstrigusi pusiau nebūtyje – „awaiting signi?cation“.
Joks prancūzas, vokietis arba belgas kalbėdami apie save nepasakys aš – iš Vakarų Europos. Jis – tiesiog iš Europos. Jo europietiškumas nesudaro jam jokių keblumų ir nereikalauja papildomų pasiaiškinimų. Lietuvis, lenkas – taip pat europietis, tačiau – rytų. Jo europietiškumas kelia abejonių. Jo europietiškumas – nepakankamas.
Kad tas nepakankamumas būtų užmaskuotas, imituojamas europietiškumas – mados, šukuosenos ir įdegio atspalvis, mitybos įpročiai, automobiliai, laisvalaikis, interjerai, imituojamas pats gyvenimas, net vardai – po kurortą bėgiojantis mažas Demianas Petraitis arba Lietuvos kaime rūkytas dešras pardavinėjanti peroksidinė Džuljeta... O kai stengiamės būti labiau europiečiai negu patys europiečiai, – jaudina tik nujaučiama nebūtis ir tuštuma.
„Tigras nešvenčia savo tigriškumo“, – taip sako sena Nigerijos patarlė, taip rašytojas Wole Soyinka replikavo afroamerikiečių kultūriniam sąjūdžiui, kviečiančiam švęsti savo tapatybę.
„Europietis nešvenčia savo europietiškumo“, – tyliai galvojau prieš dvejus metus, tą įsimintiną vidurnaktį, kai tingiai, pasyviai, lyg nenoromis, ėmė žiebtis šviesos aplinkinių namų languose.
Kaip teigia Luce Irigaray, moterys, feministės, reikalaudamos lygybės, iš esmės klaidingai supranta visą reikalą. Reikalauti lygybės – vadinasi, stengtis susilyginti. Tačiau kuo ir su kuo moterys nori susilyginti? Su vyrais? Jų gaunamomis algomis? Einamomis pareigomis? Susilyginti, prilygti – tačiau kam ir kuo? Kodėl nesusilygus – visų pirma ir visų svarbiausia – su pačiais savimi... Taigi kodėl?
„Londone šitoks manikiūras paniekinamai vadinamas kanceliariniu“, – kategoriškai pareiškia specialioji korespondentė iš Didžiosios Britanijos.
„Italijos paplūdimiuose net mažyliai dėvi stilingus, dizainerių sukurtus maudymosi kostiumėlius“, – pagoniškais Palangos pliažo papročiais baisisi į saulėtą Romą likimo nublokšta tautietė.
„Tai išties siaubinga – moteris su kailiniais ir su plastikiniu pirkinių maišeliu rankoje, Paryžiuje šito niekuomet nepamatysi“, – abejoti neleidžiančiu tonu kirste nukerta mados ir stiliaus ekspertas.
O ką daryt, ką daryt, brangus Juozai, kai spaudžiant žiemos speigui išsiruoši į „Maximą“ duonos, bulvių ir kefyro? Gal čia tiktų pasinaudot madingu „Samsonite“ firmos lagaminu?
O gal, užuot dalyvavus nesibaigiančiame europietiškumo maskarade, stengiantis prilygti – nežinia kam ir nežinia kuo – verčiau susilygint su pačiais savimi – triušio kailiniais, „Maximos“ maišeliais ir su krykštaujančiais nuogais mažyliais Palangos paplūdimyje.
www.akiraciai.lt
