Kultūros ministerijai išplatinus pranešimą pavadinimu „Kultūros ministerija atsiriboja nuo Nacionalinio dramos teatro aktorių pasisakymų Garliavoje“, sukilo menininkai.
„Atkreipdama dėmesį į žiniasklaidoje pasirodžiusią informaciją apie Nacionalinio dramos teatro aktorių pasirodymus Garliavoje vykstančiame koncertų maratone, Kultūros ministerija pareiškia, kad yra kategoriškai prieš valstybinių teatrų aktorių, kitų meno pasaulio atstovų dalyvavimą bei viešus pasisakymus renginiuose, susijusiuose su šiuo metu vykstančia rezonansine bei kontroversiškai vertinama byla“, – sakoma pranešime.
Menininkai neslėpė apmaudo dėl tokios Kultūros ministerijos pozicijos.
Rašytojas Liudvikas Jakimavičius:
Kultūros ministras pamišo. Gal jam ėmė vaidentis, kad gyvename laikais iki 1863-ųjų, kuomet caro dekretu buvo panaikinta baudžiava. Taip, ponas galėjo, tikriausiai ir turėjo teisę savo baudžiauninkams nurodinėti, kur eiti ir ką kalbėti. Neklusnų galėjo perduoti tijūnui ant lovio įplakti rykščių. Bet kiek man žinoma, XXI amžiuje Lietuvos menininkai, nesvarbu, kokias turėtų darbo sutartis, yra laisvi žmones, ir bet kokie ministro nurodinėjimai, kur jie gali eiti ir ką kalbėti, yra visiškai ne jo reikalas.
Nacionalinio dramos teatro aktorius Šarūnas Puidokas:
Deja, pone ministre, kol jūs nebuvote ministru, jau tada D. Anevičiūtė, kuri skaito eiles Garliavoje, buvo Nacionalinio dramos teatro aktorė. Jūs galite atsiriboti asmeniškai nuo tos „kontroversiškai vertinamos“ (kaip jūs sakote) bylos, bet neturite nė menkiausio moralinio bei juridinio pamato savo pareiškimais gąsdinti ir galimai vėliau persekioti menininkų ir kultūros darbuotojų už išreikštą pilietinę poziciją. Todėl man kyla didelė abejonė dėl jūsų tinkamumo užimti šias pareigas. Šaukiu kultūros atstovus aiškiai ir viešai išsakyti savo nuomones ministro pareiškimo klausimu.
P.S. Pone ministre, gal galėtumėte paviešinti tuos asmenis, iš kurių gavote nurodymą pateikti tokį pareiškimą visuomenei?
Nacionalinio dramos teatro aktorė Rimantė Valiukaitė:
Neslėpsiu, mane ištiko šokas, perskaičius Kultūros ministro pasisakymą. Kultūros ministerija man draudžia dalyvauti ar pasisakyti viešuosiuose renginiuose? Dabar – su byla susijusiuose, vėliau dar kur nors? Ar mane kultūros ministerija baus, jei nepaklusiu? Ar aš būsiu išmesta iš darbo teatre? Gal man bus paskirta drausminė nuobauda? Kitos institucijos mane persekios? Nuo kada menininkai negali turėti savo nuomonės ir pilietinės pozicijos? Natūraliai kyla klausimas – kokioje Valstybėje aš gyvenu? Matydama valdžios, jėgos struktūrų, teismų, propagandinės žiniasklaidos siautėjimą – atsakau: totalitarinėje... Klaiku. Tad nieko nuostabaus, kad ir Kultūros ministerija trepsi savo ligota kojele...
Kino režisierius Karolis Jankus:
Mane šis Kultūros ministerijos pareiškimas labai nustebino ir šokiravo. Nejaugi prasidėjo kultūrinės baudžiavos įteisinimas. Kokią žinutę Kultūros ministerija pasiuntė menininkams? Būsite lojalūs – sutarsim?
Vytauto Didžiojo universiteto docentė, literatūrologė Inga Stepukonienė:
Man labai apmaudu, kad kultūros ministrui taip tolimas ir nesuprantamas liko mažos mergaitės skausmas, visos šeimos tragedija, nesuvoktas Lietuvos teisėsaugininkų degradavimas. Jo pareiškimas, įsakantis kultūros žmonėms atsiriboti nuo tautiečių nelaimių, man visam gyvenimui liks kaip didžiausias savojo žmogiškumo paniekinimas. Ar su tokiu KULTŪROS MINISTRU gali atgimti Lietuvos kultūra, dvasinės mūsų visų galios?
Psichodarbininkas Redas Diržys – menininku man vadintis gėda! (DAta Miners & Travailleurs Psychique (DAMTP):
Kultūros ministerija ir kultūros ministras asmeniškai aiškiai įvardijo, kokį vaidmenį kapitalistinėje visuomenėje privalo vaidinti menininkai, kurie dar vis nenustoja paistę apie laisvę. Jokia menininko laisvė neegzistuoja lygiai taip pat, kaip negali egzistuoti laisvė, kol bent vienas žmogus pasaulyje yra įkalintas, ar jo atžvilgiu demonstruojama prievarta. Tokia laisvė tėra privilegija. Todėl sveikinu menininkus, kurie šneka ir būna su paprastais žmonėmis. Tuo metu, kai valstybės prievartos institucijos (policija, prokuratūra, teismai, vaiko teisių gynimo institucijos, nacionalinis transliuotojas, o dabar ir Kultūros ministerija – trumpai: visa galios ir propagandos mašina) terorizuoja mažametę mergaitę, sėdėti namuose ir kurti meną yra veikiau iškrypėliška veikla. Kviečiu visus menininkus atsisakyti gėdingo meno kūrėjo statuso ir užsiimti prasmės kūrimu erdvėje ir laike, nes tai ir yra svarbiausia, ir tai jūs visi puikiai sugebate daryti, o kultūros ministeriją su jos ministru reikia išvėdinti.
Oskaro Koršunovo teatro aktorius Rytis Saladžius:
Nelabai suprantama, ką tai reiškia? Gal kultūros ministras galėtų plačiau paaiškinti savo teiginius? Ar nurodinėti, kur ir kada menininkas laisvai gali reikšti savo nuomonę – tai kultūros ministro kompetencijos klausimai? Tai atviras šantažas ar nauja reforma? Gal kultūros ministras dar nurodys, kad aktoriai, dailininkai ir kiti kultūros veikėjai privalo nešioti menininko beretes, kad gatvėje būtų iš toli matyti, kas eina. Įdomu, ar įsakinėja šiuolaikiniai gamyklų vadovai savo darbuotojams, kokius stalo žaidimus anie privalo žaisti...
Lietuvos kultūros kongreso tarybos pirmininkas, filosofas Krescencijus Stoškus:
Laikai jau lyg ir nebe tie: dabar ministeris ne tiek grėsmingas, kiek juokingas. Visiškai pagal sovietmečio papročius sukurptas kultūros ministro pareiškimas turbūt galėtų būti paaiškintas trimis viena kitą papildančiomis priežastimis:
1) patologiška demokratijos ir visuomenes pilietinio pasipriešinimo baime; 2) akivaizdžiu pasidavimu pedofilų klano spaudimui ir 3) vis euforiškesniu įsijautimu i autokratinio valdymo tradicijas. Iš to Lietuvai, žinoma, nieko gera. Bet šiaip turbūt gerai, kad jis tą padarė. Tegul visi pamato, su kokios „kultūros“ politika jis save saisto.
Poetė, vertėja, aktorė Sonata Paliulytė:
Baisus šis kultūros ministro pranešimas. Supurtantis. Jei jau kultūra paties ministro lūpomis verčiama atsiriboti nuo žmogiškumo, nuo mažo vaiko kančios nuo akis badančios neteisybės, tai Lietuvos valstybė tikrai yra atsidūrusi kloakoje. Bet Ministre, jokie pareiškimai neperdirbs laisvos tikro menininko sąžinės į klusniai funkcionuojantį sraigtelį. Dianos Anevičiūtės ar įvairių grupių muzikantų pasirodymai Garliavoje verti ypatingos pagarbos – tokios pat, kaip ir tylus žmonių budėjimas šalia mažos mergytės, kaip ir kiekvieno menkiausia pastanga, neleidusi iki šiol „klusniems sraigteliams“ įvykdyti žmogiškai netoleruotinos prievartos prieš beginklį vaiką. „Humanizmas“, „Žmogiškumas“, „Atjauta“ – nejaugi į minkštą ministro krėslą neseniai buvote pasodintas tik tam, kad eliminuotumėte šias kategorijas iš lietuviškos kultūros? Bet juk tai elementariai nekultūringa, neetiška, grubu. Juk būtent taip su Lietuva elgėsi fašistinės ir sovietinės sistemos. Baisu ir liūdna paskaičius ir pasiklausius akivaizdžiai tendencingos žiniasklaidos. Tačiau, kai tuo pačiu tonu ir intonacijom prabyla kultūros ministras, suima tokia nyki neviltis, kad norisi tik kaukti, kaip tam Audriaus Nako pavaizduotam šuniui. Nejaugi jau tikrai priėjome liepto galą. Kokią prasmę įgyja sąvokos „sąžinės laisvė“, „laisvas žodis“, „laisva mintis“ – kai aplink skubiai meistraujamos grotos? Bet gal Ministras tiesiog persistengė, „persūdė“, pataikaudamas tiems, kurie turi galią ir valią išlaikyti jį ministro krėsle arba iš to krėslo išprašyti? Bet kuriuo atveju, jautiesi, žmogau, tarytum klaidžiotum Džordžo Orvelo knygų puslapiais ir niekaip nerastum išėjimo. Tik kvailių motina viltis žybsi tolumoje it koks „laimės žiburys“, o lūpos kartoja šventą maldelę: „Negali būti... netiesa... juk demokratija... demokratija...“
Etnologas, Molėtų krašto muziejaus darbuotojas Jonas Vaiškūnas:
Gerbiamieji, nelinčiuokite per daug kultūros ministro. Ir nedemonstruokite savo naivumo sakydami, kad dabar „ne tie gūdūs laikai...“ Laikai yra tokie, kokie yra žmonės. O žmonės keičiasi mirdami. Ministras išsigando ir tiek. Aš irgi kai mažas buvau naktį pro Vilniaus Saulėtekio miškelius eidamas garsiai švilpaudavau užpakalį prisidengęs portfeliu, kad būtų drąsiau...
Ministrui žinančiam kas, kaip ir su kuo pasidarė neramu ir baisu, kad už, jo pavaldume esančios įstaigos menininkų, „nedarbo metu besinaudojančių teatro vardu“ jį gali paaukoti Kryževičiui. O tada galas – jei esi ne iš prisikeliančių.
A. Gelūnas išsigando – jis net užmiršo pasirašyti tą pareiškimą. Ir tai tik dar kartą įrodo kokios galingos jėgos stengiasi paveržti Garliavos Mergaitę liudijančią prieš iškrypėlius.
Bet gi tos jėgos, regis, nėra bebaimės. Jos bijo bundančių menininkų, vadinasi bijo – laisvų žmonių kuriems nėra ko prarasti, nebent Kultūros ministro „ištiestos rankos“ paramų.
Ekspertai.eu
