„Milžiniški svyravimai Kinijos akcijų biržoje yra nemalonūs tiem, kas ten investavo, tačiau didele krize tai nekvepia, nes ta akcijų birža yra labai sekli. Šie svyravimai rodo, kad Kinijos rinka dar nėra brandi. Ryšio su ekonominiais pokyčiais šalyje šiuo atveju yra mažai“ – portalui tv3.lt sakė banko „Swedbank“ Lietuvoje vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis.
Uždelsto veikimo bomba
Pasak jo, atskirai reikia kalbėti apie Kinijos ūkio būklę, augimo lėtėjimą, struktūros netvarumą.
„Visi žino, kad Kinijos ekonomika yra didelė bomba, bet niekas nežino, kokio ilgio yra bombos dagtis ir kada sprogs milžiniškas nekilnojamojo turto ir perteklinių investicijų ir paskolų burbulas ir kaip jį suvaldys Kinijos vyriausybė. Netinkamai suvaldžius šias problemas pasekmes patirs visas pasaulis ir, žinoma, Lietuva“, - pasakoja jis. Vis dėlto mūsų šalis tiesioginio ryšio su Kinija neturi, tačiau poveikį, pasak N. Mačiulio, griūties atveju galėtų pajusti per dideles industrines valstybes, kurios Kinijai tiekia investicines ir tarpines prekes, žaliavas.
Gamyba brangsta
Augantys Kinijos gyventojų atlyginimai taip pat reiškia mažėjantį konkurencingumą, mat šalis ilgą laiką buvo laikoma „pasaulio fabriku“. Banko „Nordea“ ekonomistas Žygimantas Mauricas pastebi, kad atlyginimai šalyje jau prilygsta europietiškiems.
„Pirma, Kinijoje minimalus darbo užmokestis nustatomas pagal regionus ir kinta nuo 830 juanių (123 eurų) iki 2020 juanių (300 eurų), tad jau dabar kai kuriuose regionuose minimalus darbo užmokestis yra kaip Lietuvoje. Be to, Kinijos rytuose, kurioje yra susikoncentravusios didžiausios pramonės įmonės, darbo užmokestis visiškai nekvalifikuotiems darbuotojams siekia apie 2000 juanių (300 eurų), o šiokią tokią patirtį turintiems pramonės darbininkams - apie 3000-4000 (450-600 eurų). Inžinieriai, specialistai uždirba kelis kartus daugiau (apie 1000-2000 eurų) o vadovaujančias pareigas užimantys asmenys - apie 5000-10000 eurų per mėnesį“, - savo „Facebook“ paskyroje rašė jis.
Teoriškai, tai turėtų reikšti, kad gamyba gravituos į tas šalis, kuriose darbo jėga pigesnė, taigi Europoje tarp tokių šalių galėtų atsidurti ir Lietuva. Vis dėlto, pasak N. Mačiulio, vis daugiau pramonės sričių yra nebepriklausomos nuo atlyginimų dydžių ir net labai sudėtingas technologijas ir prekes surinkinėja nebe žmonės, o robotai.
„Įmonė „Foxconn“ surinkinėja daug elektronikos produktų. Prieš kelis metus ten dirbo 1,5 mln. darbuotojų, o dabar jų liko mažiau nei milijonas. Tai yra Taivano kompanija, tačiau gerai iliustruoja esmę, kad rankinio darbo ateityje reikės vis mažiau, mat jį pakeičia tikslesni robotai, o juos galima pastatyti bet kokioje pasaulio šalyje ir nekvalifikuotų darbuotojų klausimas nebėra aktualus. Kažkada Kinijos impulsas buvo pigi darbo jėga, bet dabar tuo pasižymi Bangladešas ar Vietnamas“, - iliustruoja jis.
