Mėnesius trukę įspėjimai apie pasaulinę bado bangą, kuri kilus karui Ukrainoje atsirito dar greičiau, daugelio Vakarų vyriausybių buvo ignoruojama. Dabar to nematyti nebeįmanoma, bet Vakarų problema yra pragyvenimo kaina, o Jungtinių Tautų (JT) agentūroms ir humanitarinės pagalbos darbuotojams visame pasaulyje didesnį nerimą kelia mirties kaina.
Praėjusią savaitę vėl skambinęs pavojaus varpais, JT generalinis sekretorius António Guterresas sakė, kad su Ukraina susijęs maisto trūkumas gali pastūmėti dešimtis milijonų žmonių į bado pusę.
To rezultatas gali būti „netinkama mityba, masinis badas ir krizė, kuri gali tęstis ilgus metus“ tai, pasak specialistų, gali padidinti pasaulinės recesijos tikimybę.
Pasaulio maisto programa (WFP) apskaičiavo, kad apie 49 mln. žmonių badauja. Apie 811 mln. žmonių kiekvieną naktį eina miegoti alkani. Pavyzdžiui, šiandien ant bado slenksčio esančių žmonių skaičius Afrikos Sahelio regione yra bent 10 kartų didesnis nei prieš 2019 metus.
Neigiamas Rusijos invazijos poveikis pagrindinių produktų, tokių kaip kviečiai, kukurūzai, miežiai ir saulėgrąžų aliejus, prieinamumui ir kainoms – Ukraina ir Rusija paprastai pagamina apie 30 proc. pasaulio kviečių eksporto – buvo didžiulis.
Tikėtina, kad šiemet Ukrainos kviečių produkcijos sumažės 35 proc. o didelės jų dalies eksportas gali būti neįmanomas dėl Juodosios jūros uostų blokados.
Kovo mėnesį JT Maisto ir žemės ūkio organizacijos užfiksuotos pasaulinės žaliavų kainos pasiekė visų laikų rekordą. Jie išlieka rekordinio lygio.
Rusijos karas padidino arba paspartino jau egzistuojantį maisto deficitą ir infliacijos tendencijas, kylančias dėl daugybės susijusių veiksnių: neigiamo pandemijos poveikio ekonominiam augimui, klibančių tiekimo grandinių, užimtumo ir transportavimo problemų, dėl ekstremalių oro sąlygų ir su klimato kaita susijusios gamybos sumažėjimo.
Vidutines pajamas gaunančios šalys, tokios kaip Egiptas ir Brazilija, yra ypač sunkioje padėtyje, nes ten susidoroti su padidėjusiomis maisto kainomis ir iš to kylančiu nesaugumu – gana sunku.
Daugelis šių šalių vyriausybių išnaudojo savo finansines atsargas kovodamos su Covid ir prisidarė didelių skolų, todėl kylančios maisto kainos ir maisto trūkumas smogia itin skaudžiai.
Dabar spinta tuščią. „Skirtingai nei mažas pajamas gaunančios šalys, šalys-vidutiniokės buvo pakankamai turtingos, kad galėtų pasiūlyti socialinę apsaugą pandemijos metu, tačiau dabar stengiasi išlaikyti ir nemažinti didelių socialinių išlaidų, kurios yra gyvybiškai svarbios didelės jų dalies gyventojų gyvenimo lygiui“, – teigiama Jungtinių Tautų ataskaitoje.
Argentina, Tunisas, Pakistanas ir Filipinai yra labai priklausomos nuo maisto ir energijos importo, tai šalys, tarp daugelio kitų vidutines ar žemesnes vidutines pajamas gaunančių šalių, kurioms iki 2022 m. pabaigos kils pilietinių neramumų rizika.
Artėjant maisto „apokalipsei“, kaip visada kentės skurdžiausios tautos, o turtingiausios iki tam tikro laiko gali izoliuotis. Tačiau baiminamasi, kad kylančio maisto kainų skausmas sparčiai kils aukštyn. Tikėtina, kad dėl to padidės politiniai neramumai, humanitarinės krizės, nestabilumas ir geostrateginė konkurencija alkstančiame pasaulyje.
Politiniai perversmai ir maištai
Maisto trūkumas, kartu su kainų kilimu, elektros dingimu ir benzino, maisto ruošimo dujų ir vaistų trūkumu šį pavasarį Šri Lankoje išprovokavo politinę krizę, kuri yra tarsi šablonas šalims, susiduriančioms su panašiomis problemomis.
Mėnesius trukę protestai baigėsi ministro pirmininko Mahindos Rajapaksos atsistatydinimu, tačiau net ir jį paaukojus ant protestuotojų aukuro nesutrukdė besiveržiančiam smurtui. Praėjusią savaitę buvo pranešta, kad Šri Lanka iš Pasaulio banko gavo trumpalaikę paskolą, tam, kad galėtų sumokėti už būtiniausių prekių importą. Ketvirtadienį ji pirmą kartą neapmokėjo savo valstybės skolos. Šalis dreifuoja bankroto link.
Dviženklė infliacija, dėl kurios daugelis pakistaniečių negalėjo įpirkti būtiniausių maisto produktų, taip pat labai prisidėjo prie ministro pirmininko Imrano Khano atleidimo šiais metais. Jo bandymas įsitvirtinti pareigose sukėlė demokratijos krizę, su kuria Pakistanas vis dar grumiasi.
Ilgesnio laikotarpio veiksniai – represinis valdymas, korupcija, nekompetencija, poliarizacija – kurstė neramumus abiejose šalyse. Tačiau didžiulis maisto trūkumas ir infliacija buvo katalizatoriai, dėl kurių nepasitenkinimas sprogo. Tai tarsi ateities perspektyva nepopuliariems režimams nuo Peru, Filipinų ir Kubos iki Libano ir Tuniso.
Analitikai lygina tai, kas šiandien vyksta Artimuosiuose Rytuose, su arabų pavasario maištais. Egiptas, kurio vyriausybė buvo nuversta 2011 m., yra didžiausias kviečių importuotojas pasaulyje. Apie 70 milijonų žmonių priklauso nuo valstybės subsidijuojamos duonos. Rusijos ir Ukrainos tiekiami grūdai pernai sudarė 80 proc. Egipto grūdų importo.
Šiandieninės aukštos kainos ir pasiūlos trūkumas, ypatingai jei kainos augs, o pasiūla mažės, gali Abdel Fatah al-Sisi režimą nustumti į paraštes. Jis gali atsidurti tokioje pat situacijoje, kaip kitados atsidūrė nuverstasis ilgametis Egipto prezidentas Hosni Mubarakas.
Kita šalis, kurią reikia atidžiai stebėti, yra Iranas. Praėjusią savaitę Chuzestane kilo žiaurūs protestai, vyriausybei padidinus duonos, kepimo aliejaus ir pieno produktų kainas. Iraniečių padėtį blogina griežtos JAV sankcijos ir tironiškas, korumpuotas dvasininkų režimas. Jei pragyvenimo lygis ir toliau kris, gali kilti sprogimas, panašus į sužlugdytą 2017–2018 m. šalies sukilimą.
Badas žvelgia į akis
Daugelyje pasaulio šalių, ypač Afrikoje, maisto trūkumas nėra naujas reiškinys. Badas yra norma, o bado pavojus yra nuolatinis. Jį dažnai padidina ir konfliktai, klimato kaita. Tai reiškia, kad situacija blogėja nuolat ir pamažu.
Pagal bendro JT ir ES projekto Pasaulinis tinklas prieš maisto krizes pateiktus duomenis nuo 2016 m. bendras žmonių, susiduriančių su ūmiu maisto nepritekliumi, skaičius išaugo beveik dvigubai. Iššūkio mastas plečiasi – praėjusiais metais badaujančių žmonių padaugėjo 40 mln. arba 20 proc.
Naujausioje tinklo ataskaitoje buvo nurodytos šalys, keliančios ypatingą susirūpinimą: Etiopija, Pietų Sudanas, Pietų Madagaskaras ir Jemenas, kur 570 000 žmonių – 571 proc. daugiau nei prieš šešerius metus – išgyveno didžiausią arba „katastrofiškiausią“ maisto trūkumo fazę, kur gresia pragyvenimo šaltinių žlugimas, badas ir mirtis.
JT vadovas Guterresas perspėjo, kad Vladimiro Putino karas rimtai paveikė pastangas kovoti su badu Afrikoje. Pasak jo, būtina „sugrąžinti Ukrainos žemės ūkio produkciją ir Rusijos bei Baltarusijos maisto ir trąšų gamybą į pasaulines rinkas“. Kaip dažnai pastebi Rusijos valstybinė žiniasklaida, Vakarų sankcijos padidino pasaulinį kainų svyravimą.
JT ragina iš naujo atidaryti blokuojamus Juodosios ir Azovo jūrų uostus, kad būtų galima atnaujinti grūdų eksportą, ypač į Afrikos šalis. Labai smarkiai nukentėjo nuo sausros kenčiantis Sahelio regionas.
„Prieš mūsų akis atsiveria absoliuti krizė“, – sakė Pasaulio maisto programos direktorius Davidas Beasley po apsilankymo Benine, Nigeryje ir Čade. „Mums trūksta pinigų, o šiems žmonėms trūksta vilties“.
Taip yra iš dalies todėl, kad pagalba dabar kainuoja daugiau. JT ir tarptautinės agentūros yra priverstos susitaikyti su išpūstomis kainomis, jos maždaug 30 proc. didesnės nei iki Covid, ir viskas tam, kad kad būtų užtikrinta gyvybiškai svarbi pagalba maistu.
Maistas yra brangesnis, lyginanti su gaunamomis pajamomis. Vidutinis britų namų ūkis maistui išleidžia 10 proc. savo pajamų. Kenijoje ar Pakistane tai viršija 40 proc.
Konfliktai ir nestabilumas yra seni bado draugai
Konfliktai yra didžiausias bado variklis, nesvarbu ar tai būtų islamo džihadistų keliami neramumai Malyje, Nigerijoje ir pietų Filipinuose, ar žiauri regioninių galių konkurencija Jemene ir Libijoje, ar nedovanotinas plataus masto karas, kaip tas, kuris vyksta Ukrainoje.
JT apskaičiavo, kad 60 proc. pasaulio alkstančiųjų gyvena konfliktų zonose. Ukraina dar kartą parodė, kaip karas, sukeldamas būtiniausių daiktų trūkumą ir padarydamas normalų gyvenimą nepakeliamą, veda į priklausomybę nuo pagalbos, nelaimes ir masinę migraciją.
Sirijos pilietinis karas yra to pavyzdys, nors yra daug kitų. Gana stabilią šalį daugiau nei dešimtmetį trukęs konfliktas pavertė išmaldos prašytoja. Maždaug 12,4 milijono sirų – 60 proc. gyventojų kenčia nuo maisto trūkumo ir šis skaičius nuo 2019 m. išaugo daugiau nei dvigubai.
Pražūtingas Etiopijos karas Tigray regione, į kurį 2019 m. įsiveržė vyriausybės kariai, yra dar vienas bado, kilusio dėl kvailo konflikto, atvejis. JT sausio mėn. apskaičiavo, kad 2 milijonai žmonių kenčia nuo itin didelio maisto trūkumo ir tapo priklausomi nuo pagalbos, o juk ši provincija anksčiau buvo labai savarankiška.
O štai Pietų Sudanas niekada negalėjo savarankiškai išsimaitinti. Taip buvo nuo pat nepriklausomybės paskelbimo 2011 metais. Etniniai neramumai, konkurencija dėl maisto ir žemės išteklių turėjo katastrofiškų padarinių. Galvijų vagystės yra pagrindinis smurto šaltinis, o sausra – dar vienas svarbus veiksnys.
Net kai sunkumus patirianti šalis atsiduria tarptautinio dėmesio centre ir tariamai baigiasi karas, jos likimas nebūtinai pagerėja. Atrodo, kad daugelio afganų padėtis pablogėjo po to, kai praėjusiais metais baigėsi 20 metų trukęs JAV ir NATO pajėgų buvimas šalyje, o valdžią perėmė Talibanas.
Nuo 2001 m. šaliai skirta milijardų dolerių pagalba dabar yra niekinė. Organizacija „Gelbėkit vaikus“ šį mėnesį paskelbė, kad 9,6 mln. afganų vaikų badauja dėl gilėjančių ekonominių bėdų, Ukrainos karo ir besitęsiančios sausros.
Klimato krizė ir badas
Sunaikinti pasėliai, prarasti pragyvenimo šaltiniai ir nuskurdusios bendruomenės – pagrindiniai masinio bado mikrokomponentai ir visa tai yra glaudžiai susiję su klimato kaita ir ekstremaliais gamtos reiškiniais.
Pavyzdžiui, rytų Afrikos šalys, tokios kaip Somalis, patiria didžiausią sausrą per 40 metų, taip yra dėl itin aukštos oro temperatūros. Kaip neseniai pranešė žurnalas „Foreign Policy“, regioną užklupusios liūtys neatnešė ilgai lauktos atgaivos, nes jos buvo ekstremalios ir trumpalaikės, kilo potvyniai ir ėmė veistis skėrių spiečiai.
Teigiama, kad nuo praėjusių metų Etiopijos pietuose ir pusiau sausose Kenijos dalyse žuvo apie 3 milijonai gyvulių. JT teigia, kad būtent dėl klimato kaitos šiais metais 20 mln. žmonių visame rytų Afrikos regione gali badauti. Jų padėtį taip pat paaštrino karas Ukrainoje.
Indija neseniai pademonstravo, kaip trūksta vieningo tarptautinio supratimo apie klimato kaitą, badą ir karą. Rekordinė karščio banga šiaurės vakarų Indijoje pakenkė šių metų pasėliams. Dėl to vyriausybė šį mėnesį sustabdė kviečių eksportą. Pasaulinės rinkos pasitikėjo Indija, antra pagal dydį gamintoja pasaulyje, tikėtasi, kad ši kad kompensuos Ukrainos grūdų trūkumą. Visgi užuot padėjusi, Narendro Modi vyriausybė padarė priešingai.
Vyriausybės ir analitikai pripažįsta, kad esama glaudaus ryšio tarp klimato kaitos ir bado, tačiau, kaip rodo neįspūdingi praėjusių metų Glazge vykusio Cop26 viršūnių susitikimo rezultatai, daryti realius pokyčius yra sunku.
Tuo tarpu Pasaulio bankas meta pinigus šiai problemai spręsti, naujausiais duomenimis, 30 mlrd. dolerių.
Maistas ir politika
Rusijos neapgalvoti veiksmai trikdant maisto tiekimą ir taip rizikuojant nesuskaičiuojamų milijonų gyvybėmis, gali būti laikomi didesniu nusikaltimu nei neišprovokuotas puolimas prieš savo kaimynę.
Tikėtina, kad Rusijos, kaip pagrindinės grūdų ir energijos eksportuotojos vaidmuo pergyvens dabartinį režimą Maskvoje. Tačiau jos pasaulinė padėtis ir įtaka jau sumažėjo, krito pasitikėjimas.
Taip yra daugiausia dėl to, kad Putinas asmeniškai nesugebėjo pripažinti ar susitaikyti su tuo, kad sovietinio išskirtinumo era baigėsi ir Rusija, kaip ir kitos šalys, gyvena naujai susietame, tarpusavyje priklausomame, abipusiai atsakingame taisyklių, teisių ir įstatymų pasaulyje.
Praėjusią savaitę kreipdamasis į JT, JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas sakė, kad pasaulis susidūrė su „didžiausia mūsų laikų pasauline aprūpinimo maistu krize“. Jis paskelbė apie papildomus 215 mln. dolerių vertės skubią pagalbą maistu, be 2,3 mlrd. dolerių, kuriuos jau paaukojo JAV nuo prasidėjusios invazijos į Ukrainą.
