Prieš pusmetį spaudoje pasirodė informacija, kad lietuviškų mokyklų padėtis Lenkijoje tik prastėja, o šalims nepavyksta rasti bendro sutarimo dėl švietimo klausimų. „Mes matome, kad Lenkijos valstybė nėra palankiai nusiteikusi. Tai veda, visų pirma, prie asimiliacijos, mat valstybė pirmenybę teikia tautinių mažumų švietimui – tautinių mažumų kalbos mokoma kaip dalyko. Ten, kur gyvena lietuviai, tai neprisideda prie tautinio tapatumo palaikymo“, – anuomet sakė Seinų lietuvių „Žiburio“ gimnazijos direktorius Algirdas Vaicekauskas.
Neseniai lietuviškose mokyklose Lenkijoje lankėsi delegacija iš Lietuvos, šios kelionės metu padarytos įžvalgos pateiktos trečiadienio rytą Seime vykusioje spaudos konferencijoje „Ar išliks lietuviškos mokyklos Lenkijoje?“
Konferencijoje dalyvavęs Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Romualdas Ozolas kalbėjo: „Buvome Punkse, aplankėme keletą mokyklų, gimnaziją, kalbėjomės su mokymo įstaigų vadovais. Šis susitikimas buvo svarbus tuo, kad apie esamą padėtį išgirdome iš pirmų lūpų.“
R. Ozolo teigimu, Lietuvos savigarbą gali tekti atkurti gana kontroversišku būdu: jei Lenkijoje bus uždarytos lietuviškos mokyklos, reikia nedelsiant nutraukti finansavimą tokio pat dydžio lenkų mokykloms Lietuvoje.
Politologas Alvydas Medalinskas kalbėdamas apie situaciją sakė: „Šiandien Punkse vyksta posėdis, kuriame bus sprendžiama, kaip pasielgti su lietuviškomis mokyklomis. Kiekvienos mokyklos uždarymas labai skaudus, nesvarbu, kur ji būtų. Punksas – žemės, kuriose nuo seno gyvena lietuviai, ten sutikome daug šviesių kalbą mylinčių ir kultūra branginančių žmonių, tad svarbi kiekviena mokyklėlė.“
Anot A. Medalinsko, jau pats laikas sustabdyti lietuviškų mokyklų naikinimą. Tam būtina Lietuvos vyriausybės ir bendruomenės parama. „Ateityje reikia galvoti apie konkrečią programą, kuri padėtų išlaikyti lietuvybę lietuviams ir už Lietuvos ribų“, – kalbėjo A. Medalinskas ir pridūrė, kad save gerbianti valstybė turėtų šiam klausimui skirti daugiau dėmesio.
Konferencijoje dalyvavęs profesorius Bronislovas Genzelis kalbėjo: „Mane nustebino, kad lietuviai yra labai susiklausę. Puikiai žinome, kad Seinuose turime konsulą, bet jis neturėjo laiko nei su viršaičiais susitikti, nei mokyklose apsilankyti. Tai kam toks konsulas? Kitas dalykas – Lietuvoje lenkiškas mokyklas finansuoja mūsų valdžia, o Lenkijoje to daryti nenorima. Politika turi būti aiški, o kiekvienas valstybės pareigūnas turi jausti atsakomybę už savo pasakytus žodžius.“ Buvo primintas ir užsienio reikalų ministro Lino Linkečvičiaus atsiprašymas, kurį, pasak profesoriaus, lenkų atstovai suprato ne kaip asmens, o kaip visos vyriausybės poziciją.
Lenkijos mokyklas aplankiusi Birutės Valionytė teigė, kad buvo surinkta reikiama informacija. „Ar Lietuvos valstybė suvokia Suvalkų trikampio išsaugojimo prasmę lietuvių tautai? Ar Lietuva turi strategiją šiuo klausimu? Kaip aš supratau – neturi, nes panaikinus Tautinių mažumų departamentą, funkcijos buvo išskaidytos. Tai, kas šiandien vyksta Punske, yra vienas iš Lenkų valstybės politikos žingsnių. Ar Lietuvos valstybė supranta šiuos žingsnius?“
B. Valionytės teigimu, Lenkijos politika ten gyvenančių lietuvių atžvilgiu yra nesąžininga, ką jau kalbėti apie tai, kad Lenkijoje yra vos penkios lietuviškos mokyklos, o Lietuva iš savo biudžeto finansuoja apie 40-ties lenkiškų mokyklų veiklą.
„Lietuvių rankomis uždaromos lietuviškos mokyklose etninėse lietuvių žemėse“, – karčių žodžių negailėjo B. Valionytė bei akcentavo, kad ir lietuvių interesus turintys ginti pareigūnai yra lojalūs lenkų vykdomai politikai.
