Šarūnas Bartas – vienas iš nedaugelio Lietuvos kino režisierių, kurio kūryba įvertinta ne tik savoje šalyje, bet ir tarptautiniuose festivaliuose. Jo sėkmės paslaptis – labai paprasta: režisierius kuria taip, kaip jaučia, ir nepataikauja žiūrovui.
Kas ta kino magija? Kokio kino žmonėms reikia? Kur link einame? Į šiuos ir kitus klausimus savus atsakymus turi kino kūrėjas Š. Bartas.
Lietuva – mano namai
Kalbėtis režisierius pakvietė į šalia sostinės „Skalvijos“ kino teatro esančias savo kino studijos „Kinema“ patalpas. Pokalbio metu netilo telefonas, ramybės nedavė elektroninis paštas, tačiau bendrauti tai netrukdė. Buvo akivaizdu, kad vyksta pasirengimai dar vienam kūrybiniam etapui. Tačiau, kada, kur ir kas bus daroma, Š. Bartas nenorėjo atskleisti paslapties.
Beje, Lietuvoje jis būna tikrai ne ištisus metus. Tačiau paklaustas, ar neketina apsistoti kurioje kitoje šalyje, tikino, kad Lietuva – jo namai ir emigruoti tikrai neketina. „Jei pakviestų statyti filmą, kodėl ne, galiu važiuoti į bet kurią pasaulio šalį, tačiau visada grįšiu ten, kur mano namai“, – sakė Š. Bartas. Anot jo, bėda ta, kad Lietuvoje labai stinga finansavimo kino gamybai, tad tenka ieškoti kitų šaltinių. Šis menininkas lėšų stygiaus problemą sprendžia kooprodiusavimu, kai filmo biudžetą sudaro kelių šalių lėšos.
Tegul reklamuoja kiti
Beveik dešimt režisieriaus filmų galėsime pamatyti prasidedančiame „Kino pavasario“ festivalyje. Nuo kurio filmo režisierius patartų pradėti žiūrėti? „Jokio skirtumo. Juk tai – ne serialas. Visi filmai man brangūs, nesvarbu, kada sukurti. Savikritika ir reiklumas sau be galo svarbu, kai filmas kuriamas, paskui tai neturi prasmės. Eilėraštis rašomas vadovaujantis impulsu, kino menas – kas kita.
Čia ilgas kūrybinis procesas, kurio metu reikia atiduoti visas jėgas“, – sakė režisierius. Jis tikino, kad kalbant apie jo filmus negalima sakyti „reikia pamatyti“. Paprašytas rasti raginančią mintį ateiti į jo filmų retrospektyvą, kino menininkas tik šypsojosi. „Negali būti jokio „reikia“. Jei žmogus norės, ateis. Ne mano darbas reklamuoti. Tegul tuo užsiima kiti“, – tikino pašnekovas.
Beje, jo nuotraukų nepamatysi populiarių žurnalų viršeliuose, jo pavardė nelinksniuojama bulvarinių skandalų fone. Anot Šarūno, tai – tuštybė, taigi tokia savireklama jis niekada neužsiimtų. Jau geriau laisvą laiką skirti šeimai ir mėgstamam užsiėmimui.
Tiesa, dvidešimt aštuonerių metų sūnus Lukas jau savarankiškas, o paauglė dukra Ina Marija – didžiausias tėvo rūpestis ir džiaugsmas. Būdama maža viename jo filmų atliko nedidelį vaidmenį, tačiau, ar ji rinksis ką nors bendro su vaidyba arba kitu menu turinčią profesiją, Š. Bartas kol kas nesiima spėlioti.
Startas liaudies kino studijoje
„Mano pasirinkimui gal kiek įtakos turėjo fotografuoti mėgęs močiutės brolis. Nuo šešerių metų aš jau, galima sakyti, aktyviai ir rimtai domėjausi tuo, ką darau ir dabar. Pirmieji kūrybiniai darbai gimė sulaukus septyniolikos. Kaune buvo tokia „Bangos“ liaudies kino studija, kurioje dirbau ir turėjau galimybę imtis kino gamybos. Mus palaikė, turėjime gana gerą finansavimą, todėl galėjome įgyvendinti savo sumanymus“, – prisiminimais dalijosi režisierius. Būtent „Bangos“ liaudies kino studijoje 1986 m. Š. Bartas sukūrė „Tofolariją“. Apmaudu buvo, kad apkeliavęs daugybę festivalių, būdamas mėgėjiškų filmų kategorijoje filmas negalėjo patekti į didžiuosius ekranus.
Apsisprendęs tapti kino režisieriumi, tuometinėje Sovietų Sąjungoje Š. Bartas neturėjo kito pasirinkimo, kaip važiuoti studijuoti į Maskvą. VGIK – kino menininkų kalvė, kurioje Šarūnas mokėsi to, ko dar nežinojo, mat skirtingai nei kiti įstojo ten jau žinodamas, kas yra kino gamyba, mokėdamas filmuoti ir dar daug ką. „Už paramą tada ir dabar esu dėkingas mamai. Tai ji 1981 m. nupirko man labai brangią filmavimo kamerą“, – sakė Š. Bartas.
Kino reikia mokytis
Kas gi ta kino magija, žmones prikaustanti prie ekranų, o kino kūrėjus paverčianti apsėstaisiais? „Kinas – tai įspūdis, kurį žmogus patiria matydamas vaizdą ir girdėdamas garsą. Visa tai veikia tiesiogiai. Pačiam nieko nebereikia daryti, skirtingai nei, pavyzdžiui, skaitant knygą, kai vaizduotė priversta dirbti. Man išskirtinį įspūdį paliko Romano Balajano „Skrydžiai sapnuose ir tikrovėje“, nes iki tol žiūrėjome filmus apie indėnus“, – šypsojosi režisierius, apie kurį jau sukurtas filmas.
Kino kritikai seniai Š. Barto kūrybą padėjo ant kitos, aukštesnės lentynos. Jis vadinamas kino filosofu, o jo filmai sunkiais, elitiniais, nepatogiais žiūrovui. Tačiau pats Š. Bartas tik šypsosi girdėdamas panašius apibūdinimus. „Bėda ta, kad kino menas, palyginti su literatūra, muzika, daile, dar labai jaunas. Jokioje mokykloje nerasite disciplinos „kino menas“. Kyla klausimas, ar tai meno sritis? Jei taip, žiūrėti kiną reikia mokytis, reikia pažinti, kad galėtum orientuotis kaip muzikoje, dailėje ar literatūroje. Deja, pas mus nėra daugelyje pasaulio šalių įprastų sinematekų, kur nusipirkus abonementą galima nebrangiai pažinti kino meną, mokytis jo. Juk neskaitęs „Hario Poterio“ vaikas vargu ar kada paims į rankas Dostojevskį“, – tikino kino menininkas. Tačiau greitu laiku, anot jo, situacija Lietuvoje turėtų keistis, nes ketinama kurti Kino centrą, kurio planuose turėtų būti ir sinematekos įkūrimas.
Nepatogus kinas
Š. Barto filmuose laiko tėkmė lėta, teksto nedaug. Vaizdai, veidai, į kuriuos žiūrovas priverstas įsižiūrėti, nepagražinta tikrovė dažną priverčia susigūžti. Prakeiksmo kinas, anot kai kurių kritikų, nepalieka vilties, išties nepatogus įpratusiesiems prie spragėsinio turinio ir spragėsinio laiko praleidimo kine. „Ar menas turi tik teigti? Manau, esmė ne teigimas ar neigimas, o tai, ar kuriantysis yra nuoširdus. Nuoširdumas – svarbiausias kriterijus. Sakoma, kad dėl skonio nesiginčijama. Kam reikia, atranda ir mano filmus. Aš juk negaliu už kitus spręsti. O dėl blogio ar smurto galiu pasakyti viena – tai mūsų gyvenimo dalis. Galima kartoti, kad viskas gražu, bet taip nėra. Deja, mums būdinga pulti į kraštutinumus. Nieko keisto, dar tik 20 metų nepriklausomybės. Dar daug ką turime išsiugdyti“, – kalbėjo režisierius.
Anot jo, nereikia panikuoti ir dėl emigracijos. „Visais laikais žmonės judėjo. Juk ir į šią teritoriją mūsų protėviai kažkada atėjo. 50 metų galimybė keliauti buvo apribota, tad nieko nuostabaus, kad žmonės važiuoja. Prisiminkime pasakas: „ir išėjo broliai į platų pasaulį laimės ieškoti“. Tautos neįmanoma jėga išlaikyti. Per tiek amžių išlikome, išliksime ir dabar“, – viltingai kalbėjo Šarūnas.
Į lemtį įskaičiuotos pastangos
Laikas bėga nenumaldomai. Filmas veja filmą. Kūryba pareikalauja didelių pastangų ir jėgų. Kur menininkas jas atgauna? „Turiu sodybą. Pradėjau kurtis prieš dvidešimt metų plyname lauke. Mėgstu gyvūnus ir augalus. Esu pasodinęs labai daug (kelis tūkstančius) medžių. Eglės jau tokios, kad galima būtų kirsti. Gamta man labai svarbi. Ji pakrauna. Ne miestas buvo pirminė žmogaus stichija. Žmogus sukūrė miestus. Pirminis buvo žmogaus klajojimas. Gamtos žmogui niekas negali pakeisti“, – sakė Š. Bartas.
Tačiau paklaustas, kokį save, kur regi, tarkime, po dvidešimties ar trisdešimties metų, tikino neturintis jokios vizijos. „Nenoriu bėgti įvykiams už akių. Kas lemta, tas bus. Tačiau negalima pamiršti, kad į lemtį visada įskaičiuotos pastangos. Čia kaip tame anekdote, kai žydas klausė Dievo, kodėl vis neišlošia milijono, o tas jam liepė pirmiausia nusipirkti loterijos bilietą“, – smagia nata pokalbį baigė kino režisierius Š. Bartas.
Šarūnas Bartas gimė 1964 metais Šiauliuose. 1986–1991 m. studijavo Kinematografijos institute Maskvoje. 1989 m. įkūrė pirmąją Lietuvoje nepriklausomą kino studiją „Kinema“. Režisūroje debiutavo pusiau mėgėjišku dokumentiniu filmu „Tofolarija“ ir vidutinio metražo dokumentiniu filmu „Praėjusios dienos atminimui“, kuris 1990 m. apdovanotas Amsterdamo dokumentinių filmų festivalio prizu.
Filmografija:
- „Tofolarija“, 1986 m.
- „Praėjusios dienos atminimui“, 1989 m.
- „Trys dienos“, 1991 m.
- „Koridorius“, 1994 m.
- „Mūsų nedaug“, 1996 m.
- „Namai“, 1997 m.
- „Laisvė“, 2000 m.
- „Nieko nepraranda vaikai“, 2004 m.
- „Septyni nematomi žmonės“, 2005 m.
- „Eurazijos aborigenas“, 2010 m.
Vaidino kino filmuose:
„Šešiolikmečiai“ (1987 m., rež. Raimundas
Banionis), savo režisuotame filme „Koridorius“ bei prancūzų režisieriaus Leo Karakso kino filme „Pola X“.
Reikšmingiausi apdovanojimai:
- 1990 m. Amsterdamo dokumentinio kino festivalio prizas už filmą „Praėjusios dienos atminimui“,
- 1992 m. Berlyno FIPRESCI kino festivalio prizas už filmą „Trys dienos“,
- 1995 m. FIPRESCI apdovanojimas Vienalėje už kino filmą „Koridorius“,
- 1995 m. C.I.C.A.E. apdovanojimas už kino filmą „Koridorius“,
- 2000 m. „CinemAvvenire“ apdovanojimas už filmą „Laisvė“,
- 2001 m. Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija,
- 2010 m. „Sidabrinės gervės“ apdovanojimas už geriausią režisūrą ir geriausią vaidybinį filmą „Eurazijos aborigenas“.
Nijolė Baronienė
