„Scanorama“ jau trečią kartą iš eilės pristato „Naująjį Baltijos kiną“. Pilnutėlės žiūrovų salės ir tarptautinė žiuri 5 valandas stebėjo tris programas: „Jauna Estija trumpai“, „Jauna Latvija trumpai“ ir „Jauna Lietuva trumpai“. Iš 16 filmų – vaidybinių, dokumentinių ir animacinių – „Svečio balso“ prizui reikėjo atrinkti vieną vienintelį. Kaip pavyko susidoroti su tokia keblia užduotimi ir kokį įspūdį apskritai paliko ateinančioji kino karta, klausinėjome žinomą Rusijos kino kritiką Sergejų LAVRENTJEVĄ.
- Ar sunku buvo iš tokios gausybės išrinkti vieną vienintelį?
- Sudėtingiausia tai, kad geriausią teko rinkti neatsižvelgiant į žanrą. Lyginti nesulyginamus dalykus – dokumentiką, animaciją, vaidybinius... Nepaisant labai aiškaus lyderio – lietuviško „Šanxai banzai“ – norėjosi išskirti ir latvių animacinį „Nuryti rupūžę“, ir jų trumputį dokumentinį „Įkvėpti“. Įkalbėjau žiuri narius bent neformaliai padrąsinti pastarojo autorę (režisierę ir scenaristę) Lindą Oltę už jautrų, protingą ir talentingą darbą.
- Jaunieji dažniausiai veržiasi gvildenti komplikuotas jausmų problemas, kurti filmus „apie meilę“, herojams neišlipant iš lovos. O tos meilės tokios vienodos...
- Nesusilaikysiu nepacitavęs Andžejaus Vaidos. Pasiekęs savo politinių filmų sėkmės apogėjų, jis prisipažino visą gyvenimą labiausiai norėjęs kalbėti apie vyro ir moters santykius, nes čia viskas kiekvienąkart kitaip, nors – apie tą patį. Bet kad parodytum tą „kitaip“, reikia būti Vaida.
- Jaunųjų filmai dažnokai atrodo pernelyg plepūs, neįvertinantys plastikos galimybių, detalių kalbos. Kai „Medisono grafystės tiltuose“ Klintas Istvudas stovi šalia savo sunkvežimio merkiamas lietaus, o Meril Stryp mėšlungiškai spaudžia automobilio durelių rankeną – kokia dviejų gyvenimų drama šioje vienintelėje akimirkoje!
- Detalė, dalis vietoj visumos – tai kino kalbos abėcėlė. Jei to neišmokai, vadinasi, neišmokai kino kalbos pagrindų...
- „2 H dvi valandos“ – apie ką? Ji „lyg ir pradeda įsimylėti“. Jis – nė pats nesusigaudo, reikia jam ar nereikia tokių ryšių tąsos...
- Svarbu ne apie ką, o kaip. Ir čia pirmiausia reiktų kalbėti apie talento problemą. Prisiminkim seną prancūzišką filmą „Senmergė“ – su Ani Žirardo ir Filipu Nuarė. Ten istorija irgi neturi pabaigos, bet kaip padaryta! Švelniai, subtiliai, su graudžiu apgailestavimu...
- Mane sužavėjo jūsų jau paminėta latvio Jurgio Krasono animacija „Nuryti rupūžę“ – apie tolerancijos ir nuolankumo nuodus. Įdomi idėja, puikus scenarijus, išradinga plastika. Regis, lietuviams su animacija mažiau pasisekė. Vos trijų minučių Redos Bartkutės „Po“ – tik susižavėjimo duoklė genialiajam Noršteinui. Daugiau ten nelabai ką ir pamačiau.
- O aš tai priėmiau kaip tiesioginę Noršteino citatą. Nematau didelės nuodėmės, kai jaunieji cituoja klasikus. Blogiau, kai užplūsta primityvių padirbinių, imitacijų bangos. Kartais noriu užmušti Kventiną Tarantiną, paskleidusį madą valiūkiškai, šmaikščiai, su talentingos parodijos doze kalbėti apie labai žiaurius, drastiškus dalykus. Sakysim, nudėti kadre ne du, o penkiasdešimt du personažus. Bet kad tai būtų juokinga, sąmojinga – reikia būti Kventinu Tarantinu.
- Ar ne „tarantiniška“ pasirodė Roko Eltermano narciziška išpažintis „Man klinikinė depresija ir aš siurbiu žolę“? Su akivaizdžiu pasimėgavimu filmuojami tokie įmitę byviai ir tešlagalviai, gaudantys kaifą kažkokiame rūsyje, su ekshibicionistišku pasimėgavimu eksponuojantys savo nešvankų cinizmą, arogantišką panieką viskam, kuo beatodairiškai naudojasi?
- Vienintelis dalykas, kuris šiame filme mane sudomino – tai rusiško „mato“ vartojimas lietuvių kalboje. Klausiausi labai dėmesingai. O pats filmas... Priminsiu taiklų Sergejaus Gerasimovo posakį: „Kačiuko nuoširdumas – tai miau“. Be to „miau“, ten nieko daugiau ir nebuvo. Negali gi kamera 20 minučių filmuoti iš vieno taško, lyg vinimis prikalta prie grindų. Ir nesvarbu, kas ir ką į tokią kamerą kalba – keikiasi ar skaito Markso „Kapitalą“ – tai jau, šiaip ar taip, nebe kinas.
- Bet kaip ūžė ir plojo salė!
- Aišku kas – draugai ir pažįstami. Tai iš esmės yra „home movie“, namų kinas, įdomus tik saviškiams. Nežinau, ar kino mokyklose šiandien kas nors primena jauniesiems, kad filmą žiūrės ne tik šeimos nariai, draugai ir meilužės, bet ir nepažįstami žmonės.
- Sugrįžkime prie filmo prizininko – Jūratės Samulionytės „Šanxai banzai“. Žiūrėjau jį antrą kartą ir pastebėjau daug dalykų, praslydusių pirmąkart. Labai tikslus, profesionalus montažas, labai jautrus operatoriaus Audriaus Zelenio darbas...
- Man labai patiko ir medžiagos pateikimo subtilumas. Nes ir čia galima buvo pavaryti tokią „tarantinianą“! O vietoj to – neapsimesta simpatija savo herojams, visą filmą smelkianti graudaus lyrizmo gaida. Ir, žinoma, humoras, puikiai išryškinti charakteriai. Unikali daugiatautė bendruomenė, kurios išnykimas akivaizdžiai nuskurdins Vilnių. Tas lūšnas jau grėsmingai stelbia beveidžiai stikliniai dangoraižiai. „Šanchajus“ ir šiltesnis, ir žmogiškesnis už juos.
