Skaitant naująjį rašytojos ir dailininkės Jolitos Skablauskaitės romaną „Sado sindromas“, prieš akis pralekia begalė jau perskaitytų knygų, ir ne bet kokių, o pačių geriausių: gana dažnai romano puslapiais tarsi šiurpas per nugarą prašmėžuoja Edgaro Alano Po šešėlis, apsimetęs tai žaizdota elgeta, tai pusiau moterimi, pusiau pelėda, tai guolį apgulusiomis, ant krūtinės spurdančiomis, savo svoriu dusinančiomis pelėmis, o dar geriau įsižiūrėjus galima pamatyti ir patį Francą Kafką su visomis jo taip mėgtomis metamorfiškomis (bet toli gražu ne komiškomis) būtybėmis, gąsdinančiu herojų elgsenos, žodžių nemotyvuotumu, iškreipta pasaulio logika...
O apie meilės scenas net ir kalbėti sunku – erotika tiesiog plūste plūsta iš knygos puslapių - nė truputėlio nehiperbolizuoju sakydamas, kad romano herojai seksu užsiima maždaug kas penkis knygos puslapius, o tas trumpas „susilaikymo“ valandėles jie paskiria erotinėms fantazijoms, kurios įvairuoja nuo itin subtilių, Chulijo Kortasaro pavyzdžiu koduota (retsykiais net išsigalvota) kalba, iki ištvirkėliškai atvirų Henrio Milerio „Ožiaragio atogrąžą“ primenančių scenų... Skaitydamas net pamaniau, kad derėtų suskaičiuoti, kuris iš šių dviejų autorių savo puslapiuose dažniau mylisi – ko gero, J. Skablauskaitė laimėtų... Taip pat ir išgerto romano puslapiuose alkoholio kiekiu, ko gero, apgalėtų ir patį E. M. Remarką...
Juokais pamėginau įsivaizduoti ir šio romano ekranizaciją – vargu ar kuris iš režisierių su šia aistringa medžiaga galėtų susidoroti – nebent koks Tintas Brasas... Tačiau ir šis „erotikos tėvas“, ko gero, subanalintų kūrinį, nepastebėtų gilesnių, o ir svarbesnių linijų nei kūniškos formos.
Mat romane kaži kaip netiesiogiai suskamba ir Albero Kamiu „Nuopuolio“, o gal netgi Alano Parkerio režisuotos „Angelo širdies“ motyvas, kai žmogžudystė individui tėra tokia menka patirtis, kad ji – net neįsimenama, žmogus sėkmingai pamiršta, ką padaręs. Suskamba ir magiškojo Lotynų Amerikos realizmo patriarcho Gabrielio Garsijos Markeso tema – tiksliau net ne tema, o visa kalbėjimo maniera, stilistika... „Sado sindromą“, ko gero, derėtų laikyti lietuviškajam magiškajam realizmui atstovaujančiu kūriniu, nepalyginti artimesniu „Šimtui metų vienatvės“ nei romano pavadinime minimo Markizo de Sado kūriniams.
Ir svarbiausia – iš šių J. Skablauskaitės romane mano pastebėtų autorių rašytoja išmintingai mokosi, o ne mėgdžioja juos. Autorė tiesiog perima iš minėtųjų rašytojų literatūrinius ginklus ir pati mokosi jais kautis. Panašiu keliu ėjo ir šviesaus atminimo rašytoja Jurga Ivanauskaitė, iš kurios knygų galvas kišdavo tie patys minėtieji pasaulio literatūros didžiūnai, tik, teisingumo dėlei turėčiau pasakyti, kad išlaviruoti nenuklystant į epigonizmus ir pernelyg ryškius siužetinius intertekstus J. Skablauskaitei sekasi geriau nei J. Ivanauskaitei, vietomis priartėjusiai kone iki nusirašinėjimo ribos (pavyzdžiui, romane „Ragana ir lietus“ Edgaro Po įtaka – nedovanotinai ryški, o atskiros siužetinės atkarpos tiesiog „parkeliavusios“ iš šio rašytojo „Šulinio ir švytuoklės“).
Ir apskritai – apie naująjį J. Skablauskaitės romaną reziumuojant norėtųsi pasakyti: „Už J.Ivanauskaitę – geriau“. Lietuvių prozos kokybės, o ypač populiarumo kontekste, manau, tai – kone aukščiausias įvertinimas.
Rimvydas Stankevičius
